Vargu, ar įmanoma tiksliai atsakyti, koks buvo dvasinis baltų kraštų senovės žmonių gyvenimas... Baltai nesukūrė savo rašto, tad ir nepaliko savų šventų tekstų. Apie baltų pasaulėžiūrą, religiją, mitologiją galima spręsti iš gana nedidelių aprašų, kaimyninių šalių kronikų, metraščių, kelionių pasakojimų. Įsigalėjus krikščionybei, daugelis senosios pasaulėžiūros, religijos dalykų virto liaudiškais tikėjimais ir papročiais, išliko kaip nuotrupos sakmėse, padavimuose, pasakose, dainose, smulkiojoje tautosakoje, muzikoje ar šokiuose. Detaliai rekonstruoti baltų dvasinį gyvenimą trūksta duomenų, tačiau visgi kai kurie aspektai yra pavaldūs ir šiandien gyvenančio žmogaus supratimui...
Pirmieji po ledynmečio atsikraustę žmonės atsinešė ir susiformuotų vaizdinių visumą apie pasaulį, gyvenimą, aplinką, kitaip tariant, turėjo savo pasaulėžiūrą. Tai žmonių kultūrai buvo būdingas animistinis tikėjimas, kai centre yra totemas – protėvių genties mitinis globėjas. Dažniausiai juo laikomas žvėris, rečiau augalas ar koks nors gamtos reiškinys. Toteminio žvėries mėsą buvo galima valgyti tik atlikus sudėtingas atsiprašymo apeigas. Totemas buvo pasirenkamas pagal tam tikras gyvūno savybes: jėgą, greitį, nuožmumą. Geidžiamiausiu gyvūnu laikytas šiaurės elnias, kuris teikė ir mėsos, ir žaliavos drabužiams, ir įnagiams. Keičiantis klimatui, jo vietą žmogaus mitologinėje savimonėje užėmė briedis, meška. Priešistorinės bendruomenės žmonės teskirdavo du metų laikus – šiltąjį ir šaltąjį. Šaltuoju metų laiku miške karaliaudavo briedis, o vasarą – meška.
Pirmykštės bendruomenės žmonės pasaulį suvokdavo mitologiškai. Apie žvėries ir augalo tapimą totemu buvo kuriami mitai – tokie pasakojimai, kuriais šventai tikima. Šalia tikėjimų, mitologijos yra ritualas. „Ritualui vadovauja žynys. Jo pareigas gali atlikti ir genties vadas, sutelkęs vienose rankose tiek pasaulietinę, tiek dvasinę valdžią. Mitai teigia, kad visuomenėje ir gamtoje turi būti tam tikra tvarka. Ji palaikoma periodiškai kartojamu ritualu. <...> Žynys, norėdamas parodyti, kaip jis persikelia į šventąjį laiką ir erdvę, elgiasi neįprastai: žodžius išdainuoja, juda nenatūraliais žingsniais ir pan. Kaip tik todėl ritualas turi meninę formą, išreiškiamą muzika, daina, šokiu.“ (Lietuva iki Mindaugo, 2003)
Baltų pasaulėžiūra dažnai atspindi tas pačias arba panašias lietuvių, latvių, prūsų gyvenimo realijas ir bendrumų mokslininkai pastebi daugiau nei skirtumų, juolab kad yra buvęs bendras indoeuropietiškas pagrindas. Kadangi mokslininkų nėra priimto vieningo baltų mitologijos modelio, todėl šiame darbe daugiausia remiamasi G. Beresnevičiaus, V. Vaitkevičiaus, N. Vėliaus, R. Račiūnaitės, D. Senvaitytės, A. Vaicekausko, N. Laurinkienės, P. Šmito bei kitų tyrinėtojų darbais.
PASAULIO IR ŽMOGAUS KILMĖ. KOSMOGONINIS MITAS
Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra seka. Kai kuriose sakmėse aiškinama, kad iš pradžių buvo kuriamas Dangus, o paskui atsirado Žemė. Kitur aiškinama, kad Žemė buvo atskirta nuo vandens ir tada pradėtas kurti jos reljefas. Visgi dažniausiai sakmėse atskleidžiamas vienas kuris nors pasaulėkūros elementas, nors tik jų visuma leidžia suvokti kūrimo proceso vaizdą (Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001).
Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių atsiradimas. Kai visur buvo tamsu, kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų, apie mėnulį beveik visai nekalbama. Žemės atsiradimas aiškinamas įvairiai. Įsivaizduota, kad Žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio dukra. Saulė norėjo globoti Žemę, bet Mėnuo nesutiko ir padavė Saulę į teismą. Perkūnas nusprendė, kad Saulė Žemę saugos dieną, o Mėnulis ir seserys žvaigždės – naktį. Taip para buvo suskaidyta į šviesųjį ir tamsųjį laikus. Būdingas ir pasakojimas apie Dievo bei Velnio plaukimą valtele ir pasaulio kūrimą. Dievo kūrėjo paveikslas sakmėse pakankamai abstraktus, beveik nedetalizuojamas. Akcentuojama, kad Dievui pasaulį kurti padėjo Velnias, tik šis žvilgsnį kreipdavęs į žmogui ne tokius naudingus dalykus. Keliose sakmėse užsimenama, kad pasaulį kūrė ne Dievas, o Perkūnas. Ritualai ir žodiniai tekstai primindavo kosmogoniją. Būdingi vaizdiniai: pasaulio medis, elnias, tiltas (žr. Mitologijos enciklopedija,2, 1999; Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001). Su kosmogoniniu mitu susiję švenčių ritualai, atliekamos apeigos. Naujųjų metų šventė laikoma susijusi su kosmogonijos samprata. „Senųjų epochų žmogus kosmosą suvokė kaip gyvą asmenį, kuris gimsta, vystosi ir miršta paskutinę metų dieną, idant atėjus Naujiesiems metams atgimtų vėl. Pats pasaulio kūrimas mitinės sąmonės buvo suvokiamas kaip nuolat atkartojamas vyksmas.“ (Beresnevičius, 2004)
ANTROPOGONIJA
Etiologinių sakmių pasakojimai, kad žmogus buvo nulipdytas iš molio, beveik nesiskiria nuo Biblijos pasakojimo. Gali būti, kad įtakos tam turėjo krikščionybė, tačiau neatmestina versija, kad lietuviai taip aiškino žmogaus kilmę. Sakmėse fiksuojama, kad žmogus galėjo atsirasti ir Dievui nusispjovus arba nukritus lašui jam besiprausiant. Čia verta atkreipti dėmesį į tai, kad seilės laikytos Dievo substancija, krentančia ant vandenų ir žemės (žr. Mitologijos enciklopedija, 2, 1999; Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001).
PASAULIO MEDIS
Žmogus aplinkinį pasaulį suvokia kaip visumą. „Indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio Pasaulio modelio ašis yra Pasaulio medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu). Tai labai daugiaprasmis mitinis įvaizdis. Pirmiausia jame galima įžvelgti įtvirtintas priešpriešas, <...> vadinamas antinomijomis. Jas pastebi pradedančio gamtą tyrinėti žmogaus žvilgsnis: aukštai – žemai, šviesu – tamsu, diena – naktis, vasara – žiema, šilta – šalta, Saulės teka – laida, gyvybė – mirtis.“ (Lietuva iki Mindaugo, 2003).
Pasaulio medis jungia atskiras pasaulio dalis į visumą. Medžio viršūnė sutampa su dangumi, kamienas – su žeme, o šaknys – su požemiu. Taigi, atitinkamai medžio šakose – šviesuliai, paukščiai, aplink kamieną sukiojasi žvėrys ir žmonės, o prie šaknų – ropliai, žuvys ir panašiai. Tai klasikinė Pasaulio medžio schema (žr. Usačiovaitė, 1992).
„Pasaulio medis – tai ir tradiciniai lietuviškieji pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Šie paminklai evoliucionavo nuo aukos stulpo, išreiškiančio kelio į metafizinį pasaulį, idėją. Juose ryškus skirstymas į tris dalis: kalvio kalta viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė su dievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis (Beresnevičius, 1992).
ŠVENTVIETĖS
Prieš pradedant kalbėti apie konkrečias šventvietes – šventas vietas, verta atkreipti dėmesį į žodžio šventas ir kitų išvestinių žodžių reikšmes. Tik „baltų ir slavų kalbose švent- / swent- išlaikė nuorodą į šventus, šventybiškus dalykus; kitose kalbose minėti ide. prokalbės žodžiai vediniai neišlaikė nuorodos į šventybiškumą. <...> Antra ypatybė – kristianizacijos metu, susiduriant su kitakalbiais „šventumo“ atitikmenimis, jie buvo verčiami ne kalkėmis, o pačiu švent- / swent- žodžiu, ir tai rodo ypatingą jo tradiciją ir galią, paveldėtas nuo seniausių laikų“ (Beresnevičius, 2004).
Visos baltų šventvietės vadinamos alkais arba alkomis. Lietuvoje šventvietės pavadinimus turi 203, Latvijoje – 69, o Kaliningrado srityje – 7 objektai. Iš Lietuvoje esančių 203 šventviečių 74 yra kalnai, 52 – laukai, 32 – upės, 15 – ežerai ir balos, 11 – miškai, 10 – pelkės, 9 – salos. Atitinkamai Latvijoje yra 42 kalnai, 17 – laukų, 1 – upė, 2 – ežerai, 1 – miškas, 5 – pelkės, 1 – sala. Pagal gamtos objektų rūšis senąsias šventvietes jau skirstė E. Šturmas. Šis jas aptarė skyriuose „Kalnai“, „Miškai“, „Upės“, „Ežerai“, „Laukai“ ir „Kaimai“ (Vaitkevičius, 2003, p. 27). Latvių tyrinėtojai šventvietes skirsto į tokias rūšis: kalnai, vandenys, medžiai, olos, slėniai, laukai, akmenys, akmeninės statulos (Urtāns, 1978).
A. Grinbergas (Grīnbergs, 2012) pateikia tokį latvių šventviečių skirstymą:
Reljefo pavidalo (kalnai, slėniai ir panašiai).
Uolos, urvai, olos.
Hidrologiniai objektai arba vandenys (upės, upokšniai, šaltiniai, ežerai, tvenkiniai, pelkės ir panašiai).
Akmenys.
Medžiai, miškai, girios.
Akmeninės statulos.
A. Grinbergas (Grīnbergs, 2012) studijoje „Zemgales reģiona senās kulta vietas“ išsamiai aprašo visas Latvijos šventvietes. „Mitologijos enciklopedijoje“ (1999, t. 2) teigiama, kad „iki šių dienų yra išlikę kulto kalnų pavadinimai: Svētais, Elkus, Baznīcas kalns („šventasis“, „alkos“, „bažnyčios“). <...> Centrinis kulto kalnas Vidžemėje yra Mujanų Zilais („mėlynasis“) kalnas, o Latgaloje – Saulės kalnas (Sauleskalns).“ Didžiausia yra senovės kulto akmenų įvairovė, iš kurių daugiausia yra pėduotuojų. Jie siejami su velniu.
Senosios šventvietės tradiciškai buvo svarbios žmonių gyvenime: jose buvo prašoma asmeninės / šeimos sveikatos ir laimės, sveikatos gyvuliams, gero derliaus, apsaugos nuo Perkūno ir panašiai. Verta atkreipti dėmesį į faktą, kad daugelis mano, jog dažnai žmonės aukodavo ar atlikdavo religines apeigas konkrečiam medžiui, tačiau G. Beresnevičius teigia kitaip: „<...> giraitėse buvo įrengiamos šventvietės, ir jose atliekami religiniai ritualai. T. y. prie medžio būdavo aukojama, bet aukojama ne medžiui, o Perkūnui.“ (Beresnevičius, 2006) Dažnai šventvietės buvo lankomos ir pildant vieno ar kito pobūdžio įžadą, duotą sunkią akimirką arba susapnavus tam tikrą ženklą / paraginimą.
Senosios šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma. Šventviečių mitinės reikšmės susijusios ir su mitinėmis būtybėmis, pavyzdžiui: Perkūnu, Saule, Ragana ir panašiai. Taip pat nėra abejonių, kad skiriasi Lietuvos ir gretimų kraštų šventviečių religinės ir socialinės funkcijos. Šventvietės kartu su sodybomis buvo kuriamos konkrečioje vietoje, dažnai prie namų, pavyzdžiui, Pagirniams po girnomis buvo įrengiamos nedidelės smėlio aikštelės. Šventvietei pasirenkamos ypatingos vietos, kuriose auga arba yra pasodinami medžiai, randama akmenų, teka šaltiniai, upeliukai. Tai vietos, kuriose galima sukurti ugnį, susikaupti, nurimti, mąstyti, kreiptis į dievus, atlikti apeigas, aukoti. Šventviečių būta ir kaimuose, bendruomenėse. Tai liudija tokie pavadinimai: Nemakščiai prie Nemakštės miško, Šventai – Šventinės miškų pakraštyje, Šventupiai – Šventupio krante ir panašiai. „Būtina paminėti, kad tam tikrą sakralinį atspalvį turinčios bendruomenės narių tarpusavio bendravimo formos, tokios kaip šventvakariai (vakaronės per šventes, tarpukalėdžiu), sambariai (po sėjos, laukų lankymo ar derliaus nuėmimo daromos sudėtinės vaišės) ar krivūlės (sueigos, kuriose svarstomi bendruomenės reikalai) realizavosi ir pačioje gyvenvietėje arba sutartoje vietoje netoli jos, vienokiu ar kitokiu būdu išskirtoje vietoje.“ (Vaitkevičius, 2003) Aptinkama ir regioninių šventviečių. Ten esančios šventvietės siejamos su paminklais, gyvenamųjų, gynybinių ir laidojimo vietų kompleksais. Taip pat skiriamos tarpregioninės ir valstybinės šventvietės, kurių statusas šiek tiek panašus į regioninių ir tarpregioninių. Tačiau šios šventvietės buvo kuriamos centralizuotai, vadovui ir jo tarnams arba paskirtiems asmenims plėtojant ir tvirtinant valstybinę ideologiją. Šių šventviečių reikšmės tiesiogiai susijusios su valstybinės religijos turiniu (apie visa tai žr. Vaitkevičius, 2003).
Apibendrinant galima teigti, kad šventvietės buvo kuriamos atsižvelgiant į kosmogoninius provaizdžius, derinant kalno, medžio, ugnies ir vandens simboliką. Kulto vietų topografija ir simbolika tik įrodo, kad tos vietos suvokiamos kaip Perkūno šventvietės. Tiesa, negalima atmesti prielaidos, kad ir kiti dievai ten buvo garbinami (žr. Mitologijos enciklopedija, 2, 1999).
BALTŲ RELIGIJA IR MITOLOGIJA. PANTEONAS
Baltų religijų bendros sąsajos akivaizdžios analizuojant turimas žinias apie panteoną. Kaip jau buvo minėta, kadangi mokslininkų nėra priimto vieningo baltų mitologijos modelio, todėl šiame darbe daugiausia remiamasi G. Beresnevičiaus, N. Vėliaus, N. Laurinkienės, R. Balsio, P. Šmito, B. Meisterės bei kitų tyrinėtojų darbais trumpai aptariant pasirinktus baltų mitologijos aspektus.
Štai aukščiausiasis dangaus Dievas (la. Dievs, pr. Deywis, Deyws) vadintas tais pačiais vardais, kaip ir centrinis panteono dievas Perkūnas (la. Perkons, pr. Percunis). Visgi latvių Dievas neįgijo tiek daug Dievo bruožų kaip lietuvių ar prūsų.
Oficialus prūsų panteonas sudaro triadą: „<...> Patolas, Perkūnas, Patrimpas“; kosmologiniu požiūriu – požemio (žemės?), atmosferos, vaisingumo dievai, socialiniu – žynių, kariaunos, žemdirbių dievai. Prūsų panteonas labai racionalus, viskas sutvarkyta taip kruopščiai, lyg prie jo būtų dirbęs koks pirmapradis diumezilininkas. Tai veikti parengtas mechanizmas. Patolas, žynių, maginio suverenumo dievas, statomas panteono priešakyje (prisiminkime – jo atitikmuo Teliavelis Lietuvoje yra tik trečias). Tai atitinka vyraujančią žynių luomo padėtį Prūsijoje. Antrasis (ir triadoje centrinis) Perkūnas užima panteone tą pačią vietą kaip ir kosmologijoje – jis valdo atmosferą ir yra karių dievas. Trečiasis, Patrimpas, globoja vaisingumą – tai žemdirbių ir gyvulių augintojų suverenas.“ (Beresnevičius, 2001; Toporov, 2000) Galima paminėti, kad prūsai, anot mokslininkų, moteriškų dievybių visiškai neturi.
Lietuvių panteonas išsidėsto panašiai: Andajus / Nunadievis, Perkūnas / Diviriksas, Teliavelis. Reikia pabrėžti, kad prūsų dievai kyla iš požemių aukštyn Perkūno link, o štai lietuvių panteone – atvirkščiai: nuo Andajaus, t. y. nuo dangaus, leidžiamasi žemyn, į požemius, kur karaliauja Teliavelis. Iš to galima daryti prielaidas apie skirtingą lietuvių ir prūsų pasaulio matymą.
Latviams svarbiausia dievybė yra Dangaus tėvas, iš matriarchato latviai turi paveldėję Žemės močią, kuri buvo visos žemės, ypač vaisingumo, simbolis. Ilgainiui Žemės močia liko tik vėlių pasaulio globėja. Latviai tiki ir tris likmo deives: Laimą, Deklą ir Kartą. Nuo Laimos priklauso žmogaus, jo gyvulių ir turtų likimas. Panašias funkcijas turi ir Mara. Iš gamtos jėgų latviai garbino Perkūną (Butkus, 1990).
Pradedant kalbėti apie lietuvių dievus, reikia atkreipti dėmesį, kad svarbiausi dievai net tame pačiame kontekste gali būti įvardyti skirtingai. Pavyzdžiui, lietuvių deivė viename šaltinyje vadinama Medeina, kitame – Žvorūna, tačiau mokslininkai sutaria, kad tai ta pati deivė. Dievų dvivardystė (arba daugvardysė) aiškinama įvairiai. Pirmiausiai galėjo būti taip, kad dievai iš tikrųjų turėjo kelis vardus, kuriais buvo vadinami atsižvelgus į skirtingas aplinkybes. Dvivardystė galėjo atsirasti ir dėl regioninio pasiskirstymo, kur dievai galėjo turėti vadinamuosius vietinius ir tarminius vardus. Tačiau greičiausiai taip nutiko dėl tabuizacijos reiškinio, kai dievo vardas gali būti tariamas tik ypatingais atvejais arba iš viso netariamas: iš pagarbos arba baimės jį prisišaukti. Tai paaiškintų, kodėl lietuvių tautosakoje tiek daug skirtingų dievų vardų turi, pavyzdžiui, Velinas, Perkūnas ir t. t. (plačiau apie tai Mitologijos enciklopedija, 2, 1999; Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001).
Verta atkreipti dėmesį į dievų išvardijimus ankstyvuosiuose šaltiniuose. Štai Ipatijaus metraštyje ties 1252 metais pažymėta data vardija Nunadievį, Teliavelį, Diviriksą, Zuikių dievą ir Medeiną; toliau (ties 1258 metais) minimas Andajus ir Diviriksas. J. Malalos kronikoje (ties 1261 metais) vardijami tokie dievai: Andajus, Perkūnas, Žvorūna, Teliavelis. Iš esmės sutariama, kad Andajus ir Nunadievis, visur minimas pirmasis, turėjo būti aukščiausiasis lietuvių dievas – dangaus Dievas, Perkūnas – tas pats Diviriksas, Teliavelis – Velniui artimas dievas, o Žvorūna sutapti su Medeina (plg. Beresnevičius, 2004). Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus šviesa. Tačiau dievo negalima laikyti tikriniu vienos sakralios būtybės vardu, nes taip gali būti vadinama bet kuri vyriška dievybė (plg. Perkūnas, Mėnuo, Dievaitis vėjas ir t. t.). Tas pats teigtina ir apie deivę – moteriškosios dievybės pavadinimą. Įvairiuose šaltiniuose randami teonimai, kuriais galėjo būti vadinamas aukščiausiasis lietuvių ir prūsų dievas: Andajus, Nunadievis, Teliavelis, Ukapirmas, Prakorimas, Auxtheias Vissagistis, Praamžius (plačiau apie dievus Balsys, 2006; Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001).
DIEVAS
Aukščiausiasis baltų panteono asmuo – Dievas. Baltų dangaus Dievas yra išlaikęs nemažai senųjų indoeuropietiškų ypatybių: jis gyvena danguje, sukūrė pasaulį, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Pripažįstama, kad dangaus Dievas yra „pirmapradis visatos egzistencinės tvarkos bei gyvenimo normų kūrėjas ir jų prižiūrėtojas, pagal nuopelnus baudžiantis ir apdovanojantis, jo vardu prisiekiama, susitaikoma, linkima gerovės, skalsos, sveikatos, prašoma sutaikyti vagis, apsaugoti nuo ligų ir plėšrių žvėrių gyvulius, laukus“ (Balsys, 2006). Dabar jis gyvena dausose, kur amžina vasara, kur žiemoja paukščiai. Dievas į pasaulį nusileidžia retai, dažniausiai pasibeldžia kaip žilabarzdis senelis, norėdamas patikrinti, ar žmonės nepamiršo jo sukurtų moralės ir teisingumo normų (plačiau žr. Lietuva iki Mindaugo, 2003). Dievas tautosakoje vaizduojamas buitinėje aplinkoje, atkartojančioje kasdieninio paprastų žmonių gyvenimo realijas: jis kūrena krosnį, išsipaišo veidą, eina pas žmones, svečiuojasi, prašo nakvynės ir panašiai. Kitaip tariant, elgiasi kaip paprasčiausias pagyvenęs žmogus; taip stengiamasi priartėti prie valstiečiams suprantamos aplinkos. Vis dėlto dievas senelis yra nepaprastai galingas. Dievui prausiantis vienas lašas nukrito ant žemės ir atsirado žmogus. Dievas užsigauna į akmenį ir nuo to karto akmenys daugiau nebeauga. Dievas lankosi pas žmones – jį gražiai priėmusius apdovanoja, atstumiančius baudžia: paverčia kiaulėmis, šunimis, žąsimis (plg. Beresnevičius, 2001).
Prūsų panteone nėra Andajaus atitikmens, nors XVI amžiuje prūsų dievų sąrašai mini pirmąjį dievą Okopirmą. „Okopirmas iš veikiančio panteono išstumiamas dėl savo stiprių deus otiosus bruožų; jei pirmasis dievas, Dievas-kūrėjas, iš pasaulio pasitraukęs, jo kultas išties neturi apčiuopiamos prasmės. Prūsai čia pasirodo kaip religiniai racionalistai. Lietuvių atveju Andajus / Nunadievis išlieka toje vietoje, kuri jam ir pridera.“ (Beresnevičius, 2001)
Latvių Dangaus tėvas (la. Debesu tēvs) vaizduojamas beveik analogiškai, kaip ir lietuvių. Tai senas, geraširdis, baltai arba žaliai apsirengęs vyras, turintis pavyzdingą ūkį. Pasakose jis vaikšto pas žmones kaip elgeta – geruosius apdovanoja, o bloguosius baudžia (plg. Butkus, 1990).
PERKŪNAS
Perkūnas – tai svarbiausias lietuvių dievas. Perkūnas vadintas įvairiais vardais (Dunduliu, Griaustiniu, Tarškuliu ir kitais), nes jo vardo atžvilgiu galiojo tam tikras tabu. Būdingas jo apibūdinimas – Dievaitis. Nors dangaus Dievas nominaliai – aukščiausiasis asmuo, vis dėlto Perkūnas yra centrinė panteono figūra. Pagrindinės šventovės, šventvietės Lietuvoje statomos Perkūnui arba šis yra tiesiog centrinė figūra, siejama su ugnimi ir vadinamuoju „ugnies kultu“. Perkūnas tautosakoje vaizduojamas karingas, ūmus, ginkluotas, nuolat kovojantis su Velniu ir piktosiomis dvasiomis. Dažnai įsivaizduojamas kaip rūstus raudonbarzdis vyras, ginkluotas žaibais ir kirviais, važiuojantis ožiais kinkytu vežimaičiu, kurio ratų dardėjimas ir sukelia griausmą. Perkūnas globoja orą, gyvena tarp dangaus ir žemės, debesyse, valdo griausmą ir žaibus. Šitaip Perkūnas įterpiamas į pasaulėdaros centrą ir tampa atmosferos globėju. Verta pabrėžti, kad Dievas atitinkamai siejamas su dangumi, o Velnias – su žeme, požemiais, vandeniu. Perkūnas globoja ir vaisingumą, todėl jam pavasarį pirmą kartą sugriaudėjus ima dygti žolės, atsigauna visa gamta. Dar viena Perkūno funkcija – teisingumo priežiūra. Jis ne tik persekioja Velnią, bet ir saugo Dievo nustatytą tvarką (plačiau žr. Beresnevičius, 2001; Račiūnaitė, Senvaitytė, Vaicekauskas, 2001).
G. Beresnevičius (2004) įvardija ir aptaria keletą Dievo ir Perkūno santykių variacijų. Teigiama, kad Dievas ir Perkūnas yra artimos hierarchijos arba net lygūs. Perkūnas, kaip labai galingas, artimas Dievui, kadaise galėjo valdyti pasaulį ir taip iškilti į panteono centrą. Perkūnas taip pat suvokiamas kaip Dievo tarnas (plg. „Perkūnas – tai Dievo tarnas, o Velnias – tai jo priešas“). Iš to išeina, kad Perkūnas – Dievo sukurtas (plg. „Perkūną sutvėrė Dievas trankyti velniams“). Perkūnas – Dievo paimtas į dangų. Šis gana dažnas motyvas rodo, kad Dievas Perkūną pasišaukė į dangų velnių gaudyti. Kitaip tariant, Perkūnas laikomas Dievo sąjungininku, patikimu partneriu. Taip pat manoma, kad Perkūnas gali būti Dievo sūnus. Kalbant apie Perkūną, dažnai vartojamas žodžių junginys Perkūnas Dievaitis arba tiesiog Dievaitis. Visgi Dievaičiu turbūt greičiausiai turėtų būti vadinamas Dievo sunūs, taigi, prie šio įvaizdžio puikiai dera Perkūno kilmės tabuizacija (Beresnevičius, 2004).
Latvių Perkūnas atlieka visai panašias funkcijas, kaip ir lietuvių. Pagrindinė latvių Perkūno funkcija – skatinti derlingumą. Svarbus audros reiškinys, kuris daugiau ar mažiau susijęs su visomis Perkūno funkcijomis. Tiesa, latvių Perkūnas turi šeimą: žmoną, 5 sūnus, dukrą, netgi įvardijama marti. Visi jie padeda tėvui Perkūnui rūpintis derlingumu. „Tikėtina, kad Perkūno giminė atsirado poetiškai diferencijuojant audros reiškinio išraiškas, ir remiantis panašumu į Dievo sūnus ir Saulės dukras – senovės indoeuropiečių kilmės būtybes su įmanomom paralelėm lietuvių, graikų, indų mitologijoje.“ (Meisterė, 1995) Latvių Perkūnas, kaip ir lietuvių, persekioja Velnią. Perkūno ir Velnio susidūrimas yra senas motyvas, aptinkamas daugelio tautų mituose. Latvių Perkūnas atlieka svarbius darbus žmogaus fizinei ir moralinei gerovei. Čia verta paminėti, kad Perkūnas rūpinasi žmogaus sveikata, dažnai Perkūną šaukia pagelbėti nuteisti išnaudotoją poną, Perkūnas gali nutrenkti nesąžiningus žmones – melagius, pavyduolius, vagis. Neretai Perkūnas suprantamas ir matomas kaip krikščioniškojo Dievo norų pildytojas. Dėl choleriško temperamento dangaus kalvis laikytas ir pykčio bei nesantaikos sukėlėju (apie visa tai žr. Meisterė, 1995; Butkus, 1990).
VELINAS
Lietuvių Velinas susijęs su gyvuliais, mirusiaisiais, požemiais, požemių turtais, taip pat magija, žyniais ir virsmais. Lietuvių folklorinis velnias sakmėse drauge su Dievu kuria pasaulį. Dievo kūrinius velnias siekia iškreipti ir sugadinti, o tai jam iš dalies ir pavyksta padaryti. Velnio įsikišimu aiškinami visi blogi, nepadorūs ir nepatogūs dalykai žemėje. Dievas sukuria žmogui naudingus gyvūnus, Velinas – kenkiančius, visiškai nenaudingus (Vėlius, 1987).
Paprastai velnio gyvenamoji vieta susijusi su žemomis, drėgnomis vietomis, pelkėmis, ežerais, nors galima pamatyti ir miške. Kita vertus, velnias gali pasirodyti ir ore, skristi, tada jis tapatinamas su viesulu ir vėtra. Sakmėse velnias siejamas su akmenimis (jis juos neša, sėja), tam tikrais medžiais (beržu, egle), taip pat siejamas su apatine medžio dalimi, dreve, kelmu. Velnias dažnai susijęs su gyvuliais, ypač arkliais, jaučiais, karvėmis. Reikia atkreipti dėmesį, kad jis gali pasiversti bet kuriuo žvėrimi. Veliną dažnai galima sutikti ir moterų draugijoje. Kaimo jaunimo pasilinksminimuose arba vestuvėse šokdina merginas, kurios jį labai domina. Dažnai velnias rodosi ir žmogui mirštant, pagrobia jo sielą. Ne veltui velnias, patyręs krikščionybės įtaką, vadinamas pragaro valdovu. Velnias valdo ir gyvybines, ir mirties funkcijas, mitologijoje jis yra tarpininkas (apie visa tai žr. Beresnevičius, 2001).
Dievo ir Velino santykiai tautosakoje gana komplikuoti. Dievo ir Velino opozicija yra neabejotina, tačiau Dievas šioje opozicijoje yra pasyvus, jis velnio nepersekioja. G. Beresnevičius (2004) išskiria 3 Dievo ir Velino santykių versijas: Dievas ir Velinas – broliai, Velinas – Dievo pagalbininkas, Velinas – Dievo priešininkas. Pirmoji versija įdomiausia. Sakmės mini, kad Velinas netgi laikytas vyresniu už Dievą, taigi, Dievas ir Velinas yra broliai, abu dievai, nepaisant nuolatinių konfliktų, sutaria gerai. Antroji versija grindžiama tuo, kad Dievo ir Velino konfliktas kilo iš pirmapradiškumo, t. y. pirmenybės kuriant pasaulį, o mitologinėje dabartyje išsirutuliojo į Perkūno ir Velino konfliktą. Vis dėlto Dievas ir Velinas į tiesioginį konfliktą nesueina – tai rodo jų giminišką artimumą (Beresnevičius, 2004).
G. Beresnevičius (2004) aptaria Perkūno ir Velino santykių peripetijas. Dievų nesantaikos kilmė ir rezultatas – nuolatinė kova. Ši kova turi kosmogoninės, pirmapradės kovos požymių. „Pagrįstai galima teigti, kad Perkūno ir Velnio kova, nesantaika yra labai sena, kilusi dar pasaulio kūrimo laikais, tiesa, neaišku, ar ji visiškai pirmapradė, ar užsimezgus, tegu kosmogoniniame, bet laike. Perkūnas ir Velnias yra opozicinė pora, bet mitologinis opoziciškumas nebūtinai realizuojamas kova, jis gali būti slaptas, neaktualizuotas.“ (Beresnevičius, 2004)
Latvijoje tarp dvasių žmonių priešu ir piktadariu laikomas irgi Velnias. Neretai latvių pasakose Velnias neatstovauja blogio principui. Kovoje su Dievu šis nedaro nieko blogo, tuo tarpu Dievas jį nuolat klastingai apgauna. Tiek lietuvių pasakose, tiek mitologijoje tokių motyvų neužfiksuota. Latviai Velniui pavadinti turi dar ir kitą žodį – Juodas (Jods). „Jods esąs kilęs iš lietuvių žodžio juodas, nes juoda spalva krikščionių simbolikoje reiškia tamsą ir blogį, o ir pats Velnias vadinamas „juoduoju vyru“ (der schwarze Mann). Betgi ir estų juudas bei suomių juutas reiškia velnią. Be to, estų juudas dar yra šiaurės pašvaistės dievybė, kaip ir latviuose. <...> Jods galėtų būti priešistoriniais laikais perimtas Judas, susimaišęs su „juoduoju vyru“ ir iš dalies dar pagal liaudies etimologiją susietas su lietuvių žodžiu juodas.“ (Šmitas, 2004) Iš kitų Velnio pavadinimų dar žinomi Jupis, Nīkšķis ir Pūķis. Pūkį galima užsiauginti, įsigyti, jis pasirodo katės, gyvatės, pelės, rupūžės bei kai kurių paukščių pavidalu. Nušauti Pūkį galima tik sidabrine ar auksine kulka (žr. Šmitas, 2004).
Prūsų Patulas (Patolas) atstoja lietuvių Velnią, jis yra požemio ir mirties dievas. Patulas vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras ilga žila barzda, mirtinai išblyškęs, galvą apsivyniojęs baltu audeklu. Patulas dažniausiai įvardijamas kaip pirmas triados dievas ar vyriausiasis prūsų dievas (Beresnevičius, 2001). Verta atkreipti dėmesį, kad balta spalva – prūsų dievo Patulo spalva. Balta spalva priklauso mirusiųjų pasauliui, tačiau baltams ji buvo apskritai anapusybės bruožas (žr. Beresnevičius, 2009). R. Balsys (2006), cituodamas S. Grunau, teigia, kad „Patulas (Patollo) buvo vyriausias brutėnų dievaitis. Tai buvo baisenybingas nakties dievas, kuris vaidendavosi namuose, ypač kilmingųjų dvaruose. Visų pirma jis siautėdavo, jei kas neklausydavo krivaičio įsakymų, ir eidavo gąsdinti naktimis, kol prigąsdindavo tiek, jog žmogus mirdavo. <...> Jis buvo mirusiųjų dievas. Jei kas mirdavo, o palikusieji šykštėdavo aukų dievams ir pagerbtuvių vaidilučiams, tai jis ateidavo į mirusiojo namus ir vaidendavosi naktį.“ (Balsys, 2006)
Prūsų Patulas su Patrimpu sudaro opozicinę porą. Patrimpas yra prūsų vaisingumo, tekančių vandenų ir visokeriopos sėkmės dievas. Jis dažniausiai vaizduojamas kaip bebarzdis jaunuolis (priešingybė Patulas – pagyvenęs vyras ilga žila barzda), linksmas javų dievas su varpų vainiku. Patrimpas dažnai vadinamas sėkmės dievu (Beresnevičius, 2001). R. Balsys teigia, kad Patrimpas „lemdavo laimę mūšyje ir šiaip kituose reikaluose. Jei kas tą Patrimpą turėjo pagarbinti, tai reikėjo, kad vaidilutis tris dienas pasninkautų ir ant grynos žemės miegotų, o pirmiausia deginti smilkalus ant tos ugnies, kuri vašku kūrenama“ (Balsys, 2006).
DIEVŲ SUTUOKTINĖS PROBLEMA
Mokslinėje literatūroje atkreipiamas dėmesys į tai, kad lietuvių mitologijoje visi 3 dievai – Dievas, Perkūnas ir Velnias – neturi porų. „Tai iš pirmo žvilgsnio šokiruoja, nes poros gali neturėti vienas, du dievai, bet štai – pagrindinis mums atsekamas lietuvių pasaulėžiūros dievų trejetas in corpore neturi sutuoktinių. Tai ne šiaip sau. Tai ne atsitiktinumas – trys atsitiktinumai jau yra dėsnis. Juolab kad šie dievai nėra viengungiai, nevedę, nevaisingi. Už jų bemoterystės slypi kažkokios istorijos ir intrigos, tiesa, – labai tolimame fone. Ir juos tris reikėtų vadinti ne senberniais ar nevedusiais – jie tiesiog bemoteriai.“ (Mitologijos enciklopedija, 2, 1999).
Dievo sutuoktinės problema. Etiologinėse ir mitologinėse sakmėse Dievas sutuoktinės neturi. Žmones lanko, juos moko ir baudžia vienas, pasaulį kūrė vienas, tiesa, Velnio padedamas. „Galima manyti, kad taip yra dėl to, kad Dievas įkūnija patį pirmapradį principą, jis yra pradžių pradžia, ir jokio kito prado šalia negali būti.“ (Beresnevičius, 2004) Tiesa, sakmėje, kurioje Mergelė Marija klausia Dievo, iš kur atsirado Perkūnas, tiesaus ir aiškaus atsakymo nebuvo, tik keistas atsisakymas atsakyti. „Tikriausiai čia arba susiduriame su kokia nors sublimuota dievų gyvenimo paslaptimi, arba paprasčiausiai su krikščionybės įtaka, kuri andainykštę Dievo sutuoktinę eliminavo.“ (Beresnevičius, 2004)
Perkūno sutuoktinės problema. Toks pačios problemos išlieka ir Perkūno atveju. Tiesa, tautosaka neįvardija aiškios sutuoktinės, bet kartais Perkūną vadina našliu, kartais įtariama, kad šio žmoną Velnias sudraskęs, pagrobęs, minimi keli Perkūno vaikai, šeima, vis dėlto neretai Perkūnas siejamas su laume: „Laumės įvaizdyje galima atsekti žemėn ištremtos kadainykštės Perkūno sutuoktinės bruožų, laumės pėdsakų tebėra ir danguje (atmosferoje), ir žemėje; laumės ir Perkūno įvaizdžiai susipina nelaimingų vedybų vaizdinyje.“ (Mitologijos enciklopedija, 2, 1999) Įžvelgiamas Perkūno ir Žemės ryšys. Tiesiogiai apie tai nekalbama, bet tokių momentų aptinkama: „Pavasarį, kai pirmą kartą sugriaudžia, tai greit augs žolė, nes supurtina žemę. Atrodo, čia įžiūrėtinas seksualinių santykių analogas, juolab kad slavai žaibą tapatino su Griausmavaldžio falu, lietų – su jo vaisinančia sėkla, krintančia iš viršaus.“ (Beresnevičius, 2004)
Velnio sutuoktinės reikalai taip pat nėra visiškai aiškūs. Jau minėta, kad Velnias dažnai pastebimas merginų kompanijose. Kartais mergina išteka už Velnio, kartais yra pagrobiama, bet tai tik rodo, kad tikros sutuoktinės jis neturi. Iš mitinių būtybių Velniui artimiausia laikoma laumė. Jų charakteriai panašūs, abu dirba panašius darbus, nors turi pasiskirstę vyrišką ir moterišką sritis.
Apibendrinant galima teigti, kad „ir perkūnas, ir velnias turi meilės santykių su laume, tik jie nesibaigia laimingai. Dievo meilės santykiai stipriai tabuizuoti, sublimuoti, ir deivės vardo rasti negalime, bet nebūtų neįtikima, kad tai – Žemė ar Žemyna. Reikėtų pridurti, kad Laumė čia irgi neatmestina. Bet visiškai aiškiai matome, kad visi trys dievai buvo vedę ar bandė vesti, ar mylėjo, bet dabar, t. y. mitinėje dabartyje, mitiniame esamajame laike, yra nevedę ir gyvena vieni.“ (Beresnevičius, 2004)
Atkreiptinas dėmesys, kad nei latvių, nei prūsų šaltiniuose dievų sutuoktinių klausimo nekeliama.
Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).