Baltų menas daugiausiai pažįstamas iš randamų papuošalų. Visų pirma papuošalų nemažai išlikę, jie buvo dedami į įkapes. Papuošalai buvo gaminami iš tvirtų medžiagų. Paprastai jų paskirtis buvo ritualinė arba funkcinė (susegti ir panašiai). Tuo tarpu taikomosios ir dekoratyvinės dailės pavyzdžių randama labai nedaug, dažniausiai tik fragmentų (puodų ąselių, įrankių rankenėlių ir panašiai). Taip atsitiko todėl, kad minėti daiktai buvo kasdien naudojami.
Baltų meną trumpai aptarsime tokia seka: baltų meno ištakos, keramika, gintaras baltų kultūroje; pagrindinės papuošalų iš metalo grupės, jų dekoravimas; LDK diduomenės juvelyrika; šventinių drabužių puošyba; antropomorfiniai, zoomorfiniai, augaliniai ir geometriniai motyvai baltų mene. 2009 m. buvo išleistas fundamentalus Lietuvos tūkstantmečio programos tarptautinės parodos „Baltų menas“ katalogas, iki šiol neturintis analogų. Remiantis šiuo katalogu bus trumpai apžvelgiamos baltų meno ypatybės. Didžioji dalis pateikiamų šiame leidinyje iliustracijų dera ir prie „Baltų meno“ poskyrio.
BALTŲ MENO UŽUOMAZGOS
Pirmoji baltų kultūra – Pamarių kultūra – susiformavo vėlyvajame neolite, apie 2700 metus prieš Kristų. Remiantis to meto meno pavyzdžiais, galima gana tiksliai nustatyti svarbiausius šio laikotarpio žmogaus poreikius – prasimaitinti ir išsaugoti savo giminę. Visa žmonių veikla ir energija buvo nukreipta į minėtus poreikius. Tais laikais individuali veikla dar nebuvo įmanoma, žmonės galėjo išgyventi tik bendrai veikdami. Nagrinėdami kolektyvinius veiksmus, susiduriame ir su kolektyvine idėja, skatinančia tą veiksmą, kolektyviniu pasaulio pažinimu ir kolektyvine kūryba.
Menas dar nebuvo atsiskyręs kaip savarankiška, griežtai apibrėžta žmogaus veiklos sritis, nes tiesiogiai buvo susijęs su pažinimu ir poreikiu išlikti. Kūrybos daugiaprasmiškumą ir jos funkcijas lėmė įvairiapusis jos ryšys su visais kultūros procesais. Meninė raiška siejosi su kitais kultūros reiškiniais: mitologija, religija, apeigomis. Per ilgą laiką kolektyvinio meno išraiškos kito, tačiau net ir diduomenė išlaikė senuosius simbolius.
Archeologai sutaria, kad baltų susidarymo procese dalyvavo indoeuropiečiai (Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės) ir autochtoninių – Narvos ir Nemuno – kultūrų žmonės. Iš šių kultūrų susiformavo nauja – Pamarių – kultūra. Savaime suprantama, kad buvo perimtos kai kurios ir meno tradicijos.
KERAMIKA
Viena iš seniausių meno apraiškų – keramika. Pamarių kultūros keramikai būdingos nedaug profiliuotos taurės, plačiaangiai puodai su ąselėmis, piltuvėliniai plačiaangiai puodai, gilūs dubenys ir ovalūs pailgi dubenėliai-lemputės. Puodų puošyboje aptinkama ir žmonių, dažniausiai vyrų, figūrų. Paprastai puodai su žmonių figūromis laikomi apeiginiais. Baltams priskiriama Virvelinės keramikos kultūra. Iš šios kultūros geriausiai pažįstami puodai. Puodai buvo plokščiadugniai, jų paviršius papuoštas įspaustų virvučių atspaudais. Jų būta įvairių: grakščios taurės, amforų tipo puodai, plačiaangės įvairių dydžių puodynės, apvalūs dubenys ir dubenėliai bei pailgi dubenėliai-lemputės. Randama ir didžiulių puodynių maisto atsargoms laikyti. Manoma, kad šioje epochoje jau išsiskyrė puodai maistui gaminti ir stalo indai.
Virvelinės keramikos puodų puošyba labai įvairi. Daugiausiai vyrauja įspaustų virvelių, duobučių, įraižų motyvai. Dažnai aptinkamas ir eglučių bei gnaibyto rombo ornamentas. Šios keramikos puodų ąsos pasižymi formų ir puošybos įvairove.
Keramika, tiek akmens amžiaus, tiek ir vėlesnė, teikia žinių ne tik apie žmonių buitį – ji yra ir etninės informacijos šaltinis. Ankstyvojo žalvario amžiaus keramikos formos paveldėtos iš neolito. Iš įvairių neolitinių kultūrų keramikos su brūkšniavimo žymėmis buvo pereita į brūkšniuotąją keramiką, kur brūkšniai vėliau sudarė net savotišką ornamentą. Horizontalus netvarkingas brūkšniavimas susijęs su puodų gamybos technologija, o vertikalūs brūkšniai yra lyg naujas ornamento motyvas. Žalvario amžiuje puodai supaprastėjo, supanašėjo jų formos. Ši tendencija matoma ir geležies amžiuje.
GINTARAS BALTŲ KULTŪROJE
Gintaro apdirbimo ištakos siekia Narvos kultūros laikotarpį (VI–III tūkstantmetis prieš Kristų). Kelių šimtų archeologinių paminklų tyrinėjimai patvirtino, kad gintaro papuošalų, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių gamybos ir prekybos tradicija Baltijos jūros rytiniame ir pietiniame regionuose pradėjo formuotis IV tūkstantmetyje prieš Kristų Narvos ir Šukinės-duobelinės keramikos kultūrose. Šių kultūrų žmonės pirmieji pietrytinėse Baltijos jūros pakrantėse ėmė rinkti gintarą ir gaminti iš jo įvairiausius dirbinius: darydavo papuošalus arba prekiaudavo vos apdirbta žaliava, gali būti, kad ir dirbinių ruošiniais. Gamindami figūrėles ir papuošalus, meistrai pirmiausiai atsižvelgdavo į gamtos sukurtas formas. Natūralų gintaro pavidalą jie keisdavo nežymiai gludindami, šlifuodami aštrias, nelygias briaunas, retkarčiais jas iškarpydami. Paviršiuje išraižydavo nesudėtingą geometrinį ornamentą, sudarytą iš negilių eilutėmis sugrupuotų taškučių ir brūkšnelių. Įvairiausių formų sagos ir sagutės, cilindriniai karoliai, diskai, skridiniai, grandys, visokiausių pavidalų kabučiai, antropomorfinės ir zoomorfinės figūrėlės – tai pagrindiniai senųjų vietinių kultūrų gintaro papuošalų tipai.
Sagos ir sagutės. Iš gintaro lašų darytos dvigubos sagos, o iš plokščių gabalėlių – mažos apskritos, keturkampės ar stačiakampės sagutės. Geroji sagos pusė būdavo kruopščiai nugludinama, o iš vidinės pusės buvo išgręžiamos dvi V formos skylutės taip, kad gerojoje pusėje jų nebūtų matyti. Tokios sagutės nebuvo tvirtos, todėl buvo prisiuvamos drabužio išorėje ir atlikdavo dekoratyvinę funkciją.
Taip pat didelę gintaro dirbinių dalį sudaro kabučiai. Jiems gaminti dažniausiai naudotos labai skaidraus gintaro plokštelės, susidariusios gintarmedžių medienos audiniuose arba požievinėse ertmėse, arba lašo formos gintarai.
Cilindriniai karoliai buvo daromi iš skaidrių gintaro varveklių sluoksnių. Tokie varvekliai susidarė sakams periodiškai tekant iš sužalotos medžio vietos. Šiuos apie 20 cm ilgio ir 2–3 cm skersmens cilindro formos varveklius apskaldžius ir nugludinus, ilgais titnaginiais grąžteliais iš abiejų pusių išgręžus skylutes, išeidavo labai dailūs, kartais net iki 10 cm ilgio ir 2 cm skersmens karoliai.
Skridiniai ir grandys pradėti gaminti jau vidurinio neolito laikotarpiu. Tai apeiginiai papuošalai, kuriuos paprastai dėdavo mirusiesiems ant akių. Jie galėjo simbolizuoti šviesą ir panašiai. Gintaro grandis perėmė Pamarių kultūros gyventojai. Jų aptinkama Būtingės 2-ojoje, Šventosios 3-iojoje bei Lubano apyežerio neolito gyvenvietėse. Manoma, kad gintariniai skridiniai ir diskai buvo siejami su saule, o gal ir pasaulio sukūrimo idėjomis ir buvo gaminami tik iš labai kokybiško, skaidraus gintaro.
Antropomorfinės ir zoomorfinės figūrėlės. Pirmosios figūrėlės rastos dar XIX amžiaus pabaigoje Juodkrantės lobyne. Šios figūrėlės datuojamos IV tūkstantmečio antrąja puse – III tūkstantmečiu prieš Kristų (viduriniuoju ir vėlyvuoju neolitu). Joms būdingas ryškus antakių lankas ir nosis. Šios figūrėlės identiškos senosioms, dar probaltų kultūros atstovų gamintoms figūrėlėms iš medžio ir kaulo. Visos gintarinės figūrėlės turi dvi, keturias, penkias ar net šešias skylutes, iš kurių galima spręsti, kad figūrėlės buvo nešiojamos pakabintos ir tikriausiai buvo vėrinio skirtukai. Akmens amžiaus Baltijos kraštų paminkluose rastos kelios zoomorfinės figūrėlės, vaizduojančios briedžių galvas, paukščius, meškas. Figūrėlės labai abstrakčios, nes gintaras yra trapus ir nelabai tinkamas detalėms išryškinti.
Intensyviausiai gintaru prekiauta 3500–2000 metais prieš Kristų. Šio laikotarpio yra ir didieji gintaro lobiai. Šventojoje, Juodkrantėje, Nidoje, Sembos pusiasalyje ir Žulavų regione, Vyslos žemupyje, buvo įsikūrę dideli prekybos gintaru centrai. Gintaro papuošalai pasklido Rytų ir Šiaurės Europoje.
Bronzos ir ankstyvojo geležies amžiais dėl klimato kaitos ir pakilusio vandens lygio didžioji dalis svarbių gintaro gavybos ir apdirbimo centrų sumenko. Kad išliko gintaro gavyba ir prekyba, lėmė tik Sembos pusiasalis. Pastebima, jog pačių baltų gyvenamose teritorijose gintaras taip pat menkai naudojamas. Tam įtakos galėjo turėti anksčiau minėtos priežastys bei įsigalėjęs kūnų deginimo paprotys.
Žalvario amžiuje pagrindiniais dirbiniais tapo dvigubos sagos, karoliai, tebeaptinkama kabučių, pastarieji dažniausiai prastos kokybės.
Gintaro gavyba, apdirbimas ir prekyba vėl sustiprėja V amžiuje prieš Kristų – V amžiuje. Apie gintarą rašo graikų istorikas Herodotas (V amžius prieš Kristų). Rašytojas ir keliautojas Pitėjas (IV amžius prieš Kristų) taip pat pasakoja apie gintarą ir kelionę į tolimus kraštus, per kurią pasiekiamas gintaro kraštas. Tacitas 98 metais aprašo aisčius, jų gyvenseną. Apie prekybinius ryšius netgi su Romos imperija byloja per archeologinius tyrinėjimus aptikti romėniškų varinių ir sidabrinių monetų lobiai.
Gintaro dirbinių to laikotarpio baltiškuose paminkluose aptinkama taip pat nemažai. Lietuvos teritorijoje 35 kapinynuose rasta apie 950 vienetų, gausiausi Mazkatužių, Šernų, Baitų, Dauglaukio, Lauksvydų kapinynai. Šiuose kapinynuose aptikta amuletų, papuošalų, darbo įrankių – verpstukų. Vyrų kapuose daugiausiai rasta gintarinių amuletų, apsuptų bronziniais ar geležiniais žiedais, o moterų kapuose – iš geriausios kokybės gintaro pagamintų karolių, kabučių. Turtingi moterų kapai pasižymi išskirtiniais įvairiaspalvio emalio ir gintaro karolių vėriniais.
Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu (V–XIII amžiais) prekyba gintaro žaliava ir dirbiniais nenutrūksta, tik pasikeičia gintaro prekybos keliai bei mastai.
Paplitę gintaro papuošalai baltų kultūrai priskiriamuose Vyslos žemupio, Sembos pusiasalio, Nemuno ir Jūros santakos rajonuose (Linkūnų apylinkė) rodo, kad būta svarbių gintaro prekybos centrų, o gintaro dirbinių aptikta beveik 100 archeologinių paminklų vien dabartinės Lietuvos teritorijoje. Jų randama visoje Lietuvoje, bet daugiausiai pajūryje, Nemuno žemupyje, o rytinė didžiausio paplitimo riba siekia Nevėžio upę – tai daugiausiai kuršių, žemaičių ir skalvių genčių gyventa teritorija.
Pagrindiniai tuo metu baltų kraštuose paplitę gintaro dirbinių tipai buvo tekinti ir pusiau tekinti karoliai, kai kurie iš jų rantytu paviršiumi. Dažniausi Basonijos karoliai, kurie buvo ypač paplitę V amžiuje dabartinėje Lietuvoje, vakarų ir pietų baltų genčių teritorijoje. Ypač išraiškingi karoliai rantytu paviršiumi, kurie būna ritinio, disko, pusapskritimio, kūgio ir kitų formų. Jų paviršius profiliuotas lyg laipteliais įgilintomis linijomis. Tokių karolių dabartinės Lietuvos teritorijoje daugiausiai rasta Užpelkiuose, Stragnuose (pajūrio zona), Diržiuose, Kalniškiuose (Vidurio Lietuva) ir Vidgiriuose. Ne tokie išraiškingi pailgi, netaisyklingos formos gintaro karoliai.
Kapuose aptinkama prašmatnių, tik iš gintaro karolių suvertų vėrinių. Kartais tokį vėrinį sudaro net per 150 karolių.
Gintaro radinių labai daug randama skalvių žemių dalyje, dar vadinamoje Lamatos žeme, esančioje į pietus nuo kuršių žemių, Minijos ir Šyšos upių baseinuose. Jai žymią įtaką galėjo daryti Sembos pusiasalio baltų gentys. Čia žinoma bent 12 šio laikotarpio archeologinių paminklų, kuriuose rasta gintaro dirbinių: cilindrinių, statinėlės, dvigubo nupjauto kūgio formos gintarinių karolių. Daugiausiai jų rasta Švėkšnos, Šilutės, Priekulės apylinkėse. Šiose žemėse, kur bandyta gintarą kasti pramoniniu būdu, galėjo būti vienas iš svarbiausių vakarų baltų genčių gintaro gavybos ir apdirbimo arealas. Ypač įspūdinga gintaro karolių ir žalvarinių spiralių apvara aptikta Vėžaičių kapinyne, saugoma Šilutės muziejuje.
Kitas svarbus baltų genčių arealas, kuriame paplitę gintaro dirbiniai, – kuršių gyventa teritorija, ypač Pilsoto ir Mėguvos žemės, bei turtingi gintaro Andulių, Lazdininkų, Laivių, Palangos, Genčų kapinynai. Palangos gyvenvietėse, ypač Birutės kalno papėdėje, rasta duobių, kuriose kaupta gintaro žaliava, ruošiniai, o kartu su jais aptikta keletas gintaro dirbinių. Degintiniuose kuršių kapuose rasta daugiau kaip 100 gintaro dirbinių, o griautiniuose VIII–XII amžių kuršių kapinynuose, ypač moterų kapuose, gintaro dirbinių būna padėta prie galvos, ant krūtinės, juosmens ir kaklo srityje. Dažniausios įkapės – drožti, skaptuoti gintariniai dvigubo nupjauto kūgio formos karoliai, o nuo XI amžiaus ir tekinti. Į kapus kuršėms dėti 1–3 karoliai, rečiau – kabučiai. Ir moterims, ir vyrams gintariniai karoliai dėti galvos srityje, gal galvos dangalui papuošti.
Kuršių moterų kapuose aptinkama verpstukų, tik įvairesnių formų: dvigubo nupjauto kūgio, cilindro, ritinio, suspausto rutulio.
Gintariniai amuletai. Ypač įdomūs figūriniai amuletai. Šukų pavidalo gintarinių kabučių – „šukučių“ – aptinkama VII–IX amžių kuršių kapuose. Jie dažniausiai būna trikampio, stačiakampio ar netaisyklingos formų, beveik visi turi arba reljefiškai išdrožtus, arba įraižėlėmis nužymėtus šukoms būdingus dantukus. Lazdininkų kapuose rasti bene patys ankstyviausi šio tipo amuletai, datuojami VII amžiumi. Jų ilgis siekia iki 7 cm, o plotis – iki 5 cm. Amuletai nešioti pakabinti, todėl dažniausiai turi skylutę siauresniame gale. Iš pajūrio zonos žinoma apie 50 tokių amuletų. Jų randama vyrų kapuose, padėtų krūtinės ar juosmens srityse, galėjo būti tvirtinami prie kalavijų rankenų ar makštų aptaisų. Maginę amuletų reikšmę patvirtintų tautosaka: lietuvių liaudies pasakose raganos ar kito persekiotojo herojus išvengia mesdamas šukas per petį – iš paskos išauga neperžengiamas miškas. Daugiausiai tokių amuletų rasta Lazdininkų ir Palangos kapinynuose. Aptikta ir ornamentuotų amuletų arba tokių pat žalvarinių.
Kuršiams, vieninteliams iš baltų genčių, įprastos įkapės buvo miniatiūriniai įrankiai. Pietiniai kuršiai moterims į kapus dėjo ypač unikalių gintaro dirbinių – miniatiūrinių simbolinių juostų vijimo įrankių. Randama tokių įrankių dalių – kvadratinių plokštelių su skylutėmis kampuose. Dažniausiai panašūs juostų vijimo komplektai buvo daromi iš žalvario ir net sidabro skardos.
Žemaičių ir žiemgalių kapinynuose gintaro dirbinių gerokai mažiau nei pajūrio kuršių. Žemaičių kapinynuose po vieną ar du gintarinius karoliukus vyrams tvirtindavo prie segių, moterims – prie smeigtukų. Vyrauja dvigubo nupjauto kūgio formos gintariniai karoliai, neretai per vidurį turintys nedidelį volelį. Žiemgaliai VI–VIII amžiais gintarą į kapus dėjo dar rečiau negu žemaičiai.
Archeologų dažniausiai vakarų aukštaičiams priskiriamuose žirgų kapinynuose pietvakarių ir Vidurio Lietuvoje, ypač arčiau Nemuno prekybinės arterijos, randama kiek daugiau gintaro dirbinių. Jie čia į kapus buvo dedami VIII–XIV amžiais.
Per visą istorinį laikotarpį nuo pat X amžiaus baltų teritorijose gaminti ir gintariniai kryželiai, rožiniai bei kiti taikomosios dailės dirbiniai.
METALŲ EPOCHOS PAPUOŠALAI
Apie 2000 metus prieš Kristų prasidėjo metalų epocha, trukusi iki XIII amžiaus. Šiam laikotarpiui jau būdingi metaliniai papuošalai, nors trūkstant žaliavos papuošalai gaminami ir iš kitų medžiagų (pavyzdžiui, kaulo).
Manoma, kad lankinės segės į baltų kraštus atkeliavo iš Vakarų Mozūrijos, Skandinavijos ir Pietų Europos Dunojaus regiono. Dažniausiai baltai kopijavo ir plėtojo Mozūrijos regiono lankines seges. V–VI amžiais pasirodo baltų lankinių segių su slibino, žalčio ar net žirgo galvos motyvais.
Nuo VII–VIII amžių baltų kraštuose žinomos pasaginės segės. VIII–IX amžiais kuršiai, lamatiečiai, skalviai pradeda nešioti plokštines seges. Vokiečių kultūra sudarė sąlygas į baltų kraštus ateitiapskritosioms segėms.
Įvijinės apyrankės, vienos seniausių metalinių apyrankių baltų kraštuose. Kita apyrankių grupė – juostinės apyrankės. Dar viena papuošalų grupė – vytinės ir suktinės antkaklės,kurios pasižymi funkcionalumu. Išlieka populiarūs įvairių formų kabučiai.
Plačiau apie minėtas papuošalų grupes skaitykite skiltyje Zoomorfiniai ir augaliniai motyvai baltų mene. Apie kiekvieną papuošalų grupę (antkakles, apyrankes, seges ir kt.) būtų galima pateikti išsamius aprašus, tačiau leidinio apimtis to daryti neleidžia. Kaip jau buvo minėta, apibūdinant baltų meną, remiamasi fundamentaliu veikalu – parodos katalogu „Baltų menas“, todėl šiame darbe pateikiami detalesni tik dviejų papuošalų grupių aprašai.
Didžiausios papuošalų grupės. Iš baltiškųjų papuošalų, pasak katalogo „Baltų menas“ sudarytojų, ypač išsiskiria smeigtukai ir žiedai.
Smeigtukai – bene ilgiausią (beveik keturis tūkstantmečius) gamybos ir pritaikymo tradiciją turintis baltiškas, vietinės kilmės papuošalas, patyręs ir europinę įtaką. Smeigtukai gali būti naudojami: drabužiams susegti, kabantiems papuošalams (dažniausiai antkrūtininėms grandinėms), taip pat plaukams prilaikyti, kepurėms ir kitiems galvos apdangalams, skaroms ir apsiaustams susegti. Smeigtukų formą ir tipologiją daugiausiai lėmė žaliava.
Patys seniausi baltų žemėse randami kauliniai smeigtukai (III tūkstantmetis prieš Kristų). Šie smeigtukai paprastai masyvūs, gaminti tęsiant ornamentuotų kaulinių dirbinių tradicijas. Kaulinių smeigtukų atsiradimas siejamas su avių auginimu bei vilnonių audinių ir drabužių atsiradimu. Drabužiams susegti šie smeigtukai labai tiko.
Kitas kaulinių smeigtukų raidos etapas – žalvario amžius. Ypač gausių smeigtukų kolekcijų žinoma iš ankstyvųjų Rytų Lietuvos piliakalnių (I tūkstantmetis prieš Kristų): Narkūnų, Petrašiūnų, Vorienų, Nevieriškių, Kerelių, Sokiškių bei Šiaurės Vakarų Baltarusijos – Ratiunki, Zamošjės vietovių.
Žalvario amžius pasižymi gausia kaulinių smeigtukų formų įvairove: vinies pavidalo galvute, lazdeliniai, plokščia galvute, natūralaus kaulo pavidalo ir ritės formos galvute, įvairiai profiliuotomis galvutėmis, ąseliniai smeigtukai. Šių smeigtukų formų atsiradimą lėmė Vidurio Europos teritorijose aptinkamų žalvarinių smeigtukų formos.
Romėniškuoju laikotarpiu, kai baltai aktyviai prekiavo su romėnais gintaru, baltų piliakalniuose ir gyvenvietėse aptinkama daug naujos formos, vyravusios daugelyje Vidurio ir Šiaurės Rytų Europos kultūrų, smeigtukų. Tai smeigtukai cilindrine galvute (I–III amžiai), ritininiai (II–IV amžiai), statinėlės formos (II–III amžiai), rateliniai, žiediniai (III–V amžiai), lazdeliniai (V–XIII amžiai), apskrita ir rozetine galvute, rutulio formos galvute, adatos pavidalo (dažniausiai dabartinės Latvijos teritorijoje), taip pat unikalūs smeigtukai (Strazdų ir Jeciškių kapinyne, Nemuno žemupyje, rastas smeigtukas apskrita kiaurarašte galvute, kurios viduryje įkomponuota svastika).
Ritininiai smeigtukai paplitę dabartinės Lietuvos (Žemaitijos, Šiaurės Lietuvos), Latvijos, prūsų genčių piliakalniuose, pilkapiuose, plokštiniuose kapinynuose.
Žiedinių smeigtukų aptinkama Vidurio Lietuvos kapinynuose, Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapiuose, Žemaitijos gyvenvietėse, Latvijoje, Estijoje, Mozūruose.
Smeigtukų cilindrine galvute Lietuvos teritorijoje daugiausiai randama pajūryje, dabartiniuose Klaipėdos ir Šilalės rajonuose.
Lazdeliniai smeigtukai pasižymi paprasta forma – žiedinė prie kotelio prilenkta galvutė, dažnai pasibaigianti kilpele ar sraigele. Jų daugiausiai aptinkama vyrų kapuose. Šie smeigtukai dažniausiai daryti iš geležies. Jie buvo paplitę dabartinėse Lietuvos ir Latvijos teritorijose, Prūsijos teritorijoje, taip pat dabartinių Baltarusijos ir Rusijos teritorijose.
Statinėlės formos smeigtukų aptinkama Vakarų ir Šiaurės Lietuvoje, Latvijoje, prūsų genčių žemėse. Šie smeigtukai taip vadinami dėl statinėlės pavidalo galvučių su skylute viduryje. Į ją būdavo įveriama grandinėlė ir prie jos kartais prikabinami brankteliai, o prie jų arba iš karto prie grandelės kabinamos grandinėlės su kabučiais.
Smeigtukų apskrita ir rozetine galvutėmis aptinkama retai, daugiausiai prūsų ir kuršių žemėse. Taip pat randama smeigtukų sidabruotomis galvutėmis. Jie priskiriami prie seniausių sidabrinių papuošalų pavyzdžių.
Smeigtukai su trikampe galvute sudaro ypač gausią papuošalų grupę. Jie buvo paplitę kuršių ir žiemgalių žemėse. Šie smeigtukai dar skirstomi į grupes:
1) kryžiniai – patys seniausi. Turi plokščią trikampę galvutę, žemiau jos yra ąselė ar skylutė grandelei. Jie padaryti tik iš žalvario. Daugumos smeigtukų viena galvutės pusė ornamentuota. Tai gausiausia papuošalų grupė.
2) kiaurakryžmiai ir kryžiniai smeigtukai su pusrutulio formos buoželėmis buvo paplitę kuršių, žemaičių ir žiemgalių žemėse VI–VIII amžiais.
Romėniškojo laikotarpio smeigtukams būdinga vertikali kompozicija, grafiškos linijos, vyrauja geometriniai motyvai. Visi smeigtukai pasižymi išraiškingais kontūrais. Juose ornamentai ne dominuoja, o skirti papuošalų struktūrai. Smeigtukai, jų galvutės ir ornamentai pasižymi simetriškumu. Smeigtukų išraiškingumą paryškina geltona ir juoda spalvos. Taip pat būdingas ansambliškumas: smeigtukai, grandelės, grandinėlės, kabučiai jungiami į vieną ansamblį. Paprastai smeigtukai žalvariniai, labai retai sidabriniai ir sidabruoti. Kai kurie dar puošiami mėlynomis akutėmis. Dekoruota štampuojant, kalinėjant, formuojant ryškų reljefą, taikant ažūrinį ornamentą. Labiausiai mėgti geometriniai ornamentai. Dekoruota trikampėliais, taškučiais, akutėmis, ratukais, spurgeliais, brūkšneliais, įkartėlėmis, kryželiais, eglute.
Nei smeigtukų, nei kitų baltiškų papuošalų ornamentai niekada nenustelbia formos. Siekdami papuošalų dekoratyvumo, juvelyrai sumaniai mokėjo išdėstyti raštus plokštumoje. Kai kurie smeigtukai yra itin aukšto meninio lygio.
Žiedai yra vieni iš simboliškiausių ir itin reikšmingų papuošalų. Jų svarba akcentuojama išlikusioje tautosakoje, liaudies dainose dainuojama apie aukso žiedeliais apmaustytus pirštelius. Aptinkamos įkapės rodo, kad paprotys užmauti mirusiajam žiedą ar žiedus buvęs gana įprastas. Mūvimi ant pirštų žiedai neturi kokių nors praktinių funkcijų. Tiesa, kartais per kautynes masyviais senoviniais žiedais būdavo apsaugomi pirštai ir plaštakos. Tačiau žiedas iki šių dienų išlieka tiesiog papuošalas, kuris liudija savininko ar savininkės padėtį visuomenėje, bendruomeninius ar šeiminius saitus, polinkį demonstruoti statusą, galią, turtus arba tam tikrą asketiškumą.
Žiedai baltų kraštuose paplito senajame geležies amžiuje, romėniškuoju laikotarpiu. Senuosius žiedus siūloma skirstyti į tokias grupes: įvijiniai, juostiniai, nesueinančiais galais, signetiniai, kryžiniai.
I–IV amžiais vyrauja įvijiniai žiedai. Jų aptinkama iki XIII amžiaus. Labiausiai buvo paplitę 3–5 apvijų žiedai, kartais jie turėjo net 7–9 apvijas. Dažniausiai žiedai susukti iš trikampio ir pusapvalio skerspjūvio vielos. Apvijos puošiamos paprastu įkartėlių ornamentu. Gyvybingumo įvijoms buvo suteikiama žiedų galiukus užlenkiant, užsukant į viršų. Žiedų dekore aiškiai matomas zoomorfinis motyvas, neretai žiedams mėginama suteikti žalčio ar gyvatės išvaizdą.
Dviejų–trijų apvijų žiedai su priekyje paplatintomis kraštinėmis apvijomis sudaro dar vieną unikalią baltiškų papuošalų grupę, atsiradusią III amžiaus antrojoje pusėje. Kita 3 apvijų žiedų grupė su paplatinta vidurine apvija būdinga ir germanų kraštams. Paplatintos apvijos dekoruotos geometriniais motyvais, gyvūnine ornamentika, akutėmis, duobutėmis, įkartėlėmis, zigzagais.
Juostinių žiedų forma panaši į šiuolaikinių sutuoktuvių žiedų. Jie gaminti iš žalvario, buvo puošiami įkartėlėmis, akutėmis, grioveliais. Daugiausiai mūvėti I–II amžiais.
III amžiuje žiedai kaip papuošalai tampa ypač madingi. Vietiniai meistrai sumano vis daugiau formų, kai kurios jų labai savitos. Pavyzdžiui, priekinė žiedo dalis kryžiaus formos (iš sujungtų 5 skritulių), rozetinė arba paplatinta. Paplatinta priekinė dalis kartais siekia net iki 4 cm. Tokie žiedai vadinami skydeliniais. Kuržemėje randama žiedų su kiauraviduriu pusapvaliu iškilimu, skirtu nedideliam akmenukui, metalo gabaliukui. XIII–XIV amžiais pasirodo signetinių ir uždarųjų (keturkampio ar rombo formoje įtaisyta stiklo akutė) žiedų.
Dar viena žiedų grupė – pinti arba vyti žiedai. Šių žiedų priekinė dalis supinta iš kelių vielučių.
Atkreiptinas dėmesys, kad įkapėse randami žiedai visuomet deri su kitais papuošalais (antkaklėmis, apyrankėmis) ir paprastai jų puošyba atkartoja kitų papuošalų puošybą.
LIETUVOS DIDŽIOSIOS KUNIGAIKŠTYSTĖS DIDUOMENĖS JUVELYRIKA
Didžioji dalis baltų ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenei sidabrakalių sukurtų papuošalų yra puikiausi XII–XV amžių taikomosios dailės kūriniai. Sidabrakaliai gerai išmanė įvairių ligatūrų paslaptis, stebėtinai sumaniai derino kelis metalus, buvo meistriškai įvaldę sidabravimą ir auksavimą bei kitas pačias įvairiausias technikas, sugebėjo subtiliai parinkti ir komponuoti ornamentus. Nebuvo konservatyviai nusistatę naujovių atžvilgiu, į savo tarpą įsileisdavo užsienio ir pietinių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestų meistrus, per kuršių ir prūsų gentis perėmė daug skandinavų tradicijų, greitai pritaikė ir pakeitė bizantiškąją ir germaniškąją tradicijas.
Diduomenės papuošalai iš kitų randamų papuošalų išsiskiria tik metalu (sidabras) ir įmantresne puošybos forma. Aptinkamos tos pačios baltiškų papuošalų grupės (didžiuosiuose Stakliškių, Skomantų, Gėliogalių, Kretingos lobiuose ir Vėluvos, Tilžės, Kernavės, Kuršių nerijos vėlyvuosiuose kapinynuose): pasaginės segės, apskritosios plokštelinės segės, plokštelinės ir juostinės apyrankės, apyrankės pintu lankeliu, kaklo apvaros ir medalionai, karoliai, kalavijų makštų apkalai, didžiosios antkaklės, žiedai (su pinta ar paplatinta, plokščia priekine dalimi).
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės diduomenės juvelyrika – ryškiausias ir paskutinis baltiškomis tradicijomis besiremiančios kultūros blyksnis. Ši juvelyrika – valstybės ekonominės ir kultūrinės galios išraiška, o jos dirbinių forma, tobula kompozicija atspindi ir estetinius užsakovo – aukštojo Lietuvos sluoksnio – idealus.
BALTŲ MENO ATSPINDŽIAI ŠVENTINIŲ DRABUŽIŲ PUOŠYBOJE
Išlikęs etnografinis baltų paveldas atskleidžia daugelį ankstesniais šimtmečiais susiformavusių taikomosios dailės ir aprangos puošybos tradicijų. XVIII–XX amžių tradiciniai šventiniai latvių liaudies drabužiai ir jų sudėtinės dalys yra puiki medžiaga, įrodanti ryšį su IX–XIII ir vėlesnių amžių senųjų baltų genčių – latgalių, kuršių, sėlių ir žiemgalių – apranga bei papuošalais, rastais Latvijos teritorijoje per archeologinius kasinėjimus. Liaudies drabužiai visą laiką nepaliaujamai keitėsi. Viena iš sričių, kurioje labai aiškiai matomas senųjų tradicijų paveldimumas ir raida, pasireiškianti naujomis formomis, yra juostiniai audiniai (juostelės, juostos, austiniai auskarų apvadai ir panašiai), jų audimo technika ir raštų kompozicijos. Latvių etnografiniam paveldui priklausančios šventinės siuvinėtos vilnonės gobiamosios skaros ir merginų (netekėjusių) galvos apdangalai – vainikai – glaudžiai susiję su XI–XIII amžiais egzistavusiomis puošybos tradicijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie metalinius papuošalus – seges, žiedus ir t. t.
Įdomiausi ir didžiausią meninę vertę turi moterų drabužiai. Meniniu požiūriu reikšmingiausios moterų kostiumo sudedamosios dalys tiek geležies amžiuje, tiek ir XIX amžiaus pradžioje buvo vainikai, vilnonės gobiamosios skaros, segės, juostos, žiedai.
Vilnonės gobiamosios skaros yra pati dekoratyviausia ir svarbiausia kostiumo dalis, turinti didžiulę meninę, etnografinę ir archeologinę vertę. Žinių apie senąsias skaras gaunama nemažai, nes jos buvo puošiamos žalvariniais žiedais ir įvijomis, turinčiais konservuojamųjų savybių.
Puošniausios būdavusios mėlynos skaros, dažytos dažais, kurie buvo išgaunami iš dažinės indigažolės arba dažinės mėlžolės. Seniausių žalvariniais žiedais dekoruotų didžiųjų skarų aptikta VII–VIII amžių latgalių ir sėlių kapinynuose. Puošniausiai skaros dekoruotos XI–XIII amžiais. Skarų matmenys svyruoja 55–90 x 105–130 cm. Skaros skirstomos pagal dekoravimo intensyvumą: nedekoruotu vidurio plotu, iš dalies dekoruotu vidurio plotu ir skaros, kurių visas plotas dekoruotas. Skarų pakraščiai dekoruojami trikampiais arba Jumio (laukų derlingumo dievybės vardas) ženklu, svastikomis, kurios simbolizuoja saulę, gerovę, ugnį. Pasitaiko skarų, dekoruotų kryžiais. Raštai išdėstyti trimis ašimis: dvi ašys skarą dalija įstrižai, o trečioji – vertikaliai. Vertikalioji ašis lemia ornamento simetriją skarų galuose.
XII amžiaus pabaigoje latgalių skarų žalvarinius papuošalus ima keisti palei skaros kraštus iš stiklo karoliukų sudaryti ruožai.
Beveik identiškos ir kuršių skaros. Kuržemėje, be mėlynų, aptinkama ir rudos, šviesiai pilkos ar baltos spalvų nedažytų skarų, dekoruotų žalvariu. Kuršiams būdingi zigzago, eglutės, trikampio arba rombo motyvai, kurių pagrindas – V formos motyvo kartojimas ir išdėstymas.
Skaros taip pat buvo puošiamos vytinėmis juostelėmis. Iš rekonstruotų XII–XIII amžių latgalių skarų matyti, kad jų galai puošiami ir kraštai sutvirtinami siaura vytine juostele su zigzago ornamentu ir įaustais spalvotais siūlų kutais. Išilgai skaros krašto eina platesnė juostelė be kutų. Jos ornamentas dažnai būna sudėtingesnis nei skaros galo juostelės. Vytinės juostelės laikomos seniausia juostinių audinių audimo technika.
Antroje vietoje – Aulejos juostos. Jų audimo technika laikoma pereinamąja stadija nuo vytinių iki austinių juostų. Jas galima austi tiek vijimo lentelėmis, tiek austinėms juostoms skirtais įrankiais (velenėliu ir suvertomis nytimis ar skieteliu). Ši technika labiau tinka raštuotiems audiniams austi nei vyti.
Raštuotoms vytinėms juostoms dažniausiai buvo pasirenkami dviejų spalvų deriniai: mėlyna su raudona ir raudona su geltona. Tai patvirtina išlikę XI–XIII amžių sėlių ir latgalių archeologiniai radiniai. Šiuo laikotarpiu latgalių vytinėse juostose būta dar vieno spalvų derinio – mėlynos ir geltonos. Kartais dviejų spalvų derinys papildomas trečia spalva.
Juostų raštams būdingas vadinamasis pusiausvyros principas. Juostos buvo dekoruojamos geometriniais ornamentais. Paprasčiausias pusiausvyros principo variantas yra tamsių ir šviesių rašto langelių kuriamas optinis santykis. Šis principas reiškiasi ne vien tik tamsių ir šviesių posmų deriniu. Daug dažniau „pozityvūs“ ir „negatyvūs“ rašto elementai juostoje išdėstomi pakaitomis. Pastarasis derinys taikomas ir juostiniams audiniams, kurių raštas sudaromas daugiausiai iš trikampio ar trapecijos formos elementų.
„Gėlėtosios“ juostelės taip pat atskleidžia pusiausvyros principu paremtą kompoziciją. „Gėlėtosiomis“ juostelėmis vadinamas austinių juostų porūšis, kurių raštas formuojamas daugiausiai iš metmenų gijų su nedideliais ataudų siūlų iškilimais virš metmenų ar po jais. Gijų kuriamas raštas primena mažas schemiškas gėlytes.
Austiniai vainikai,išsiuvinėti žalvarinėmis spiralėmis – dar viena senojo baltų kostiumo dalis. Tai netekėjusių moterų (merginų) galvos papuošalas. Austiniams vainikams rinktasi raudoną arba tamsiai rudą audinį, puoštą zigzago ar kryžminio zigzago, papildyto linijinėmis juostomis, ornamentais.
ANTROPOMORFINIAI MOTYVAI BALTŲ MENE
Žmogaus atvaizdų taikomojoje dailėje žinoma jau nuo akmens amžiaus. Tai liudija radiniai iš Šventosios, Nidos, Kretuono, Zvejniekų, tačiau su baltais siejami vėlesnio, romėniškojo, laikotarpio papuošalai. Ažūriniuose papuošaluose tarp išplėtotų geometrinių figūrų (rombų, trikampių, pusmėnulių, svastikų, kryžių, apskritimų) randama ir žmonių figūrų. Visgi lyginant bendrą radinių skaičių, matyti, kad žmogaus atvaizdas baltų juvelyrikoje yra labai retas ir neišplėtotas. Ažūriniuose papuošaluose žmogaus figūra dažniausiai paverčiama grafiniu ženklu. Kituose papuošaluose reljefiškai vaizduojama tik galva, dažniausiai pabrėžiamas antakių lankas ir nosis.
Kita antropomorfinės tematikos meno grupė – vadinamosios „prūsų bobos“. Buvusiose prūsų žemėse yra išlikusių apie 20 monumentaliosios akmens skulptūros pavyzdžių. Šie paminklai, deja, dar nėra iki galo ištyrinėti. Skulptūros primena stelas su kiek gilesnėmis linijomis pavaizduotomis rankomis, geriamaisiais ragais ir kartais kalavijais. Ryškiau iškalinėtos tik galvos.
ZOOMORFINIAI IR AUGALINIAI MOTYVAI BALTŲ MENE
Priešistorės tyrinėtojai paprastai pabrėžia baltų puošybai būdingą geometriškumą, labiausiai matomą metalo papuošalų formose ir ornamentikoje. Baltų kraštai taip pat išsiskiria tik jiems būdinga gyvūnų vaizdavimo tradicija.
Pačių seniausių gyvūnų atvaizdų randama dar akmens amžiuje, iki baltiškoje kultūroje – tai briedžių galvos, paukščių, šernų, stumbrų atvaizdai. Jų aptinkama ir vėlesniais laikotarpiais.
Didesnė zoomorfinio stiliaus banga baltų žemes pasiekė ne anksčiau kaip V amžiaus antrojoje pusėje. Sidabriniuose geriamųjų ragų ir kabučių apkaluose aptinkama įspaustų žvėrių (dažniausiai elnių) ir paukščių atvaizdų.
Lankinės segės. Manoma, kad lankinės segės į baltų kraštus atkeliavo iš Vakarų Mozūrijos, Skandinavijos ir Pietų Europos Dunojaus regiono. Dažniausiai baltai kopijavo ir plėtojo Mozūrijos regiono lankinio seges. V–VI amžiais pasirodo baltų lankinių segių su slibino, žalčio ar net žirgo galvos motyvais. Ankstyviausi pavyzdžiai yra sudėtingos plastinės išraiškos, tačiau nekyla abejonių, kad vaizduojamas gyvūnas, o vėlesnieji taip supaprastinti ir geometrizuoti, kad juos vertinti kaip zoomorfinius galima tik remiantis ankstesniais. Zoomorfinių atvaizdų kitimą ir minimalizmą galėjo lemti techninių įgūdžių stoka arba stiprūs vietiniai estetiniai kanonai. Taip pat vienų segių kopijavimas nuo kitų sudarė sąlygas atsirasti abstrakčių geometrinių formų segėms, nes paprastai buvo kopijuojama ne nuo originalo, o nuo vis prastėjančios kopijos.
Baltai lankinėms segėms dažnai naudojo pailgintos zoomorfinės galvos motyvą. Kadangi jis tapo gerokai scheminis, lieka tik spėlioti, kas galėjo būti vaizduojama apipavidalinant seges: žirgas, slibinas ar žaltys?
VIII–IX amžiais kuršiai, lamatiečiai, skalviai pradeda nešioti plokštines seges su aštuoniukės ar svastikos pavidalu supintu žalčiu ar žalčiais. Tokios segės rastos Vakarų Lietuvoje, Palangos, Stragnų, Dvylių, Laivių, Genčų, Vyžaitų paminkluose. Kadangi segės labai panašios išvaizdos ir rastos tame pačiame regione, daroma išvada, kad jos buvo liejamos vietoje. Svarbu paminėti, kad šis motyvas buvo svarbus simbolis to meto germanų kultūroje (juo puošti germanų sarkofagai). Susirangiusį žaltį primena kuršių nešiota įvijinė apyrankė (VIII–IX amžiai), kurios galai, dekoruoti akutėmis, tik sustiprina zoomorfinį įspūdį.
X amžiuje išnykus trikampiams smeigtukams, plokštelinėms kiauraraštėms segėms ir įvijinėms apyrankėms, zoomorfinis motyvas persikelia įjuostinių apyrankių galus ir ragų apkalus. Pastaruosiuose jis išryškėja XI–XII amžiais, o apyrankėse išsilaiko iki X–XIII amžių.
Ragai puošiami su viena į kitą žiūrinčiomis stilizuotomis žalčiukų galvutėmis, kurių kompozicija primena W raidę.
Vienas į kitą žvelgiantys ropliai matyti ir apyrankėse zoomorfiniais galais. Apyrankės kelių tipų. Vienos jų su pusapskritimio, apskritimo ar net kampuoto pjūvio galais, dažniausiai užbaigiamais skersiniais ranteliais ar įvairios krypties įkartomis, pynimo, vijimo raštais, o gyvūno galvą išduoda abiejuose galuose išlietos aukštokų ausyčių poros. Kitos apyrankių grupės lankelis šiek tiek įsmaugtas ties trikampiais plokščiais galais. Ausytės įsmaugimo vietoje išlietos reljefiškai, o pats snukutis trikampėje plokštumoje papuoštas 3 arba 4 akutėmis.
Latgalių zoomorfinių apyrankių galai kartais primena žirgo kanopas, o kartais jie būna labai susiaurinti. Galva atpažįstama iš vos pastebimų su ornamentu susiliejančių griovelių arba iš dviejų iškilimų, kurie gali būti smailūs, apvalūs, kampuoti.
Vėliausiai zoomorfiniai motyvai pritaikyti pasaginėms segėms. Šios segės baltų kraštuose žinomos jau nuo VII–VIII amžių, tačiau zoomorfinės galvutės jų galuose pradėtos lieti tik XI amžiuje. Ši tradicija išsilaikė net iki XVIII amžiaus (Vaškevičiūtė, 1995, p. 294). Daugumos segių galai primena slibino ar žalčio galvą. Ilgainiui segių galai tiek pasikeitė, kad buvo sukurtas naujas – lelijos žiedo – pavidalas.
Dar viena zoomorfinių papuošalų grupė – kabučiai. Dažniausi kabučių motyvai – paukštis ir žirgas. Paukščių motyvas dažnas latgalių žemėje. Dalis paukščių kabučių apvalaini, dalis – ažūriniai. Liejimo formos, rastos Tervetės piliakalnyje, Žiemgaloje, rodo, kad paukščių pavidalo kabučių buvo labai įvairių formų, ir jie buvo liejami vienoje vietoje.
Miniatiūrinių žirgų figūrėlių – kabučių – raida panaši kaip ir paukščių. Seniausios yra apvalainos figūrėlės, ilgainiui aptinkama ir kiauraraščių, plokščius žirgelius primenančių kabučių.
Apskritosios segės, manoma, į baltų kraštus atėjo iš vokiečių kultūros (Hanzos keliu) XIII amžiuje, nešiotos žiemgalių. Segės lietos iš žalvario ir sidabro, jas paprastai gamino vokiečių auksakaliai. Dažniausiai ir ilgiausiai šios segės nešiotos Kuržemės srityje. Didžioji dalis šių segių puoštos augaliniais motyvais. Segės pagal ornamentiką skirstomos į kelias grupes: seniausios segės su profiliuotu lankeliu (vynmedžio motyvas); segės, kuriose išgraviruotos renesansinės arabeskos (lapų motyvas) ir akanto ornamento imitacijos; burbulinės segės (dažniausiai pasitaikančios prie tradicinio drabužio); susikibusių rankų motyvas arba sužadėtuvių segės.
GEOMETRINIAI MOTYVAI BALTŲ MENE
Geometriniai motyvai yra vieni dažniausių žmonių, tarp jų ir baltų, mene. Geometriniais motyvais baltų žemėse dekoruoti nuo V amžiaus prieš Kristų iki viduramžių daugelis papuošalų, aprangos elementų, indų ir kitų kasdieninio vartojimo daiktų, ginklų ir urnų, į kurias buvo dedami mirusiųjų palaikai.
Papuošalų raidai nemažai įtakos turėjo prekybos ryšiai su senovės Roma. Pavyzdžiui, iš imperijos Padunojo provincijų į baltų kraštus atkeliavo diržai su sagtimis ir kabėmis. Diržai susegami sagtimi su nejudriu smaigu ir apskritu puslankiu rėmeliu arba kabliuko formos kabe. Sagtys paprastai būdavo ažūrinės. Puošnus kiauraraštis ornamentas buvo sudarytas iš įvairių geometrinių formų motyvų, vienas iš populiariausių – rombu susijungiančios viršūnės ir dažniausiai įgaubtomis kraštinėmis ažūras. Paprastai rombo formos ažūras derinamas su kitais puošybos motyvais, pavyzdžiui, lanko ir pusapskritimio. Taip pat paplitęs motyvas – vazų arba laiptuotasis ažūras.
Latvijos ir Lietuvos teritorijose ypač suklestėjo ažūrinė krūtinės juostų – galų plokštelių ir skirstiklių – ornamentika. Ažūrinės plokštelės buvo jungiamos grandinėlių eilėmis ir prie apdaro pritvirtinamos dviem smeigtukais, smeigtuku ir sege, rečiau segių pora. Ažūrinė puošyba buvo labai įvairi, ją sudarė kryžiaus, susikeičiančių ratukų, pusapskritimių, rombų, svastikos ir keturkampių motyvai. Dažnai ažūrinis ornamentas buvo išdėstytas ruožais ir sudarė išradingas kompozicijas.
Ažūriniu geometrinių motyvų dekoru taip pat buvo puošiami kabučiai. Šie kabučiai buvo tvirtinami prie įvairių antkaklių. Kabučių dekorui būdingas trikampis, rombinis motyvai.
Nuo VII amžiaus Latgaloje pasirodo trapecijos formos liežuvėlių, kurie tampa vyraujančiu kabučių tipu iki pat XV amžiaus. Šalia jų X amžiuje atsiranda skydelinių kabučių. XII amžiuje pasirodo rombo formos kabučių.
XIV–XV amžiais aptinkama žalvariu kaustytų lokio nagų kabučių. Taip pat pasitaiko lokio dantų, vilko ir lūšies nagų kabučių.
XVII amžiaus viduryje kabučiai tarsi iš naujo atgyja. Kabinami prie savotiškų sagų ir segių. Atsiranda širdies pavidalo segių su kabučiais. Šiuo laikotarpiu kabučiai tampa gobiamųjų skarų puošmena.
Dar viena baltiškų papuošalų su ažūriniu ornamentu grupė yra plokštelinės segės ir smeigtukai.
Emaliu puošti dirbiniai. Pirmaisiais amžiais viena iš puošniausių dirbinių grupių Vidurio ir Rytų Europoje bei baltų žemėse buvo dirbiniai, puošti vadinamuoju duobeliniu emaliu. Žalvarinio papuošalo paviršiuje buvo išskaptuojamos geometrinės įdubos emaliui arba iš karto papuošalas būdavo išliejamas su gilesniu reljefu. Į tuos įdubimus įberiama emalio miltelių – kvarco, sodos, magnio, kreidos ir kitų metalų oksidų mišinio, kuris nulemia emalio spalvą. Puošti emaliu reikėjo didelio patyrimo: tinkamai paruošti stiklą ir pagrindą, taip pat parinkti kaitinimo trukmę ir temperatūrą. Baltų ir Vidurio Europos auksakaliai su šia technika susipažino pamatę emaliuotus dirbinius, atkeliaudavusius iš Romos imperijos.
Baltų kraštuose emalio dirbiniai telkiasi Mozūrijoje, Suvalkų regione, dabartinėje Šiaurės Rytų Lenkijoje, Vidurio ir Rytų Lietuvoje. Emaliu buvo puošiami įvairiausi papuošalai: segės, kabučiai, krūtinės juostų elementai, antkaklės, apyrankės, žiedai, diademos, smeigtukai, diržų dalys, geriamųjų ragų grandinės. Ankstyviausi emaliu dekoruoti dirbiniai baltų kraštuose datuojami II amžiaus pabaiga. Jų klestėjimo laikotarpiu galima laikyti III–IV amžius, o vėlyviausi emaliuoti dirbiniai yra V amžiaus pirmosios pusės.
Populiariausi papuošalai su emaliu – pasaginės segės. Dažnai randama pasaginių segių su trikampio skerspjūvio lankeliu, besibaigiančių dideliais apskritais skydeliais su emalio įdubomis. Lankelio viduryje pritaisomas keturkampis, dažniausiai rombinis skydelis, kuris taip pat puoštas emaliu.
Kita gausi emaliuotų papuošalų grupė – pusmėnulio formos kabučiai. Baltų žemėse ypač buvo paplitę pusmėnulio formos kabučiai, turintys ažūrinį korpusą.
Tik baltams priskiriamos emaliu dekoruotos krūtinės juostos bei emaliu dekoruotos grandinių juostos geriamiesiems ragams.
Baltų žemėse yra daug radimviečių, kurios liudija apie tiesioginį ryšį su emaliavimo dirbtuvėmis, kurios išsidėsčiusios toliau rytuose, Vidurinėje Padnieprėje ir prie Aukštutinės Okos. Labiausiai šį ryšį atspindintys radiniai – plačios juostinės apyrankės su trikampio skerspjūvio pastorinimais (gunklais) bei trikampės ažūrinės segės.
Įspūdingi emaliuoti papuošalai nėra dažni ir įprasti radiniai, o jų įvairovė liudija, kad dauguma jų buvo pagaminti pagal individualius užsakymus. Daromos prielaidos, kad emaliu puošti dirbiniai buvo visuomeninio prestižo išraiška, liudijanti aukštą savininko statusą.
Kitas papuošalų dekoravimo būdas – štampeliai. Šis baltiškų dirbinių dekoravimo būdas buvo paplitęs nuo ankstyvojo geležies amžiaus iki viduramžių. Labiausiai išsiskiria lankinės segės su žvaigždine ir kastuvo pavidalo kojele. Kojelių puošybinių raštų motyvai įmušti kalteliu ar įspausti sudarė įmantrias kompozicijas iš taškų, koncentrinių ratukų, trikampių, kvadratų, rombų ir stilizuotų žvaigždžių. Šios lankinės sagės lietos iš žalvario, o kojelės kartais dengtos sidabro plokštelėmis.
Štampelių technika buvo dekoruojamos ir sagtys. Sagtys gamintos iš žalvario, o apkalas buvo dengtas sidabrine skardele su puošniu štampelių ornamentu (dvigubos ratukų eilės, pusapskritimiai su tašku viduryje, persuktos S raidės motyvas).
Baltų gentys ir jų kultūra susiformavo susijungus indoeuropiečių (Virvelinės keramikos ir laivelinių kovos kirvių kultūros) ir autochtoninių – Narvos ir Nemuno – kultūrų žmonėms. Savaime suprantama, kad besiformuojanti nauja kultūra perėmė geriausias tradicijas iš savo pirmtakių. Tai atsispindi gintaro dirbiniuose. Kadangi baltai palaikė prekybinius ryšius tiek su Romos imperija, tiek su Vakarų bei Rytų Europa, Skandinavija, neišvengė šių šalių kultūrinės įtakos. Kiekviena nauja meninė tendencija, atkeliavusi iš kitų šalių, buvo transformuojama, pritaikomi baltiški simboliai. Taip pat baltai išsiskyrė unikaliais, vietinės kilmės papuošalais, pavyzdžiui, smeigtukais.
Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).