Etnogenezė – sudėtingas ir ilgalaikis procesas, nulemiantis tautų ir kitų etninių bendrijų susidarymą. Šis procesas apima vietinių (autochtonų) ir ateivių (migrantų) etninių elementų suartėjimą ir susiliejimą, naujos etninės grupės antropologinių, kalbinių ir etnografinių ypatumų susidarymą. Baltų etnogenezės problemas aiškinti padeda archeologijos, antropologijos ir kalbos duomenys. Jų apgyvento arealo ribos gali būti nustatomos remiantis baltiškos kilmės vietovardžių geografija. Iš archeologinių radinių etninius skirtumus ryškiausiai parodo keramika, nes ji visuomet būna vietinė ir paprastai neeksportuojama.
LAIKOTARPIS IKI BALTŲ SUSIDARYMO
Baltų kultūros užuomazgos glūdi Rytų Pabaltijo vietinėse mezolito ir neolito kultūrose. Dabartinę Lietuvos teritoriją pirmieji žmonės – medžiotojai – pasiekė paleolito pabaigoje, t. y. X–IX tūkstantmečiais prieš Kristų.
Iš šio laikotarpio aptikta dviejų kultūrinių grupių dirbinių, kurie priskiriami Svidrų ir Baltijos Madleno kultūroms. VIII tūkstantmečio prieš Kristų pirmojoje pusėje paleolitinę Svidrų kultūrą pakeitė mezolitinė Kundos kultūra, kuri buvo paplitusi dabartinėje Šiaurės Rytų Lietuvoje, Estijoje, Pietų Suomijoje, Latvijoje, Baltarusijoje, Padauguvyje. Šiai kultūrai ypač būdingi įvairūs kaulo ir rago dirbiniai bei labai negausus titnago inventorius, nes jos paplitimo areale kokybiško titnago žaliavos nėra iškasama. VI tūkstantmečio viduryje visoje paplitimo teritorijojeKundos kultūra nepastebimai peraugo į neolitinę Narvos kultūrą, kurios pradžia siejama su keramikos atsiradimu. Narvos kultūros keramika – tai platūs smailiadugniai puodai, kurių molio masėje yra daug grūstų kriauklių ir kapotų augalų. Puodų paviršius žemiau angos puoštas iš apvalių ar grūdelio formos duobučių sudarytais horizontalių eilučių įspaudais. Kartu su puodais aptinkama pailgų dubenėlių-lempučių. Ankstyvosiose Narvos kultūros gyvenvietėse labai nedaug titnaginių dirbinių. Čia vyrauja iš kaulo ir rago padaryti skobteliai, kaltai, kirviai, strėlių antgaliai, kauliniai žeberklai.
Narvos kultūros gyvenviečių padaugėja vidurinio neolito laikotarpiu. Jų žinoma Baltijos jūros pakrantėse, šiaurinėje Baltarusijoje, vakarinėje Smolensko ir pietinėje Pskovo srityse Rusijoje. Lietuvoje tyrinėtos Narvos kultūrai priklausančios gyvenvietės Šventojoje, Biržulio ir Kretuono apyežeriuose. Viduriniame neolite į šiaurės rytinę Narvos kultūros teritoriją įsiveržia Šukinės-duobelinės keramikos kultūros žmonės. Pietrytinės Narvos kultūros teritorijos gyventojai bendrauja su Piltuvėlinių taurių kultūros, o vėliau – ir su Rutulinių amforų kultūros žmonėmis. Vėlyvajame neolite Narvos kultūros teritorija sumažėja, bet čia toliau tęsiamos Narvos kultūros tradicijos lipdant keramikos dirbinius, apdirbant kaulą ir ragą. Šiuo laikotarpiu pasirodo plokščiadugnių, vadinamosios tulpės formos, puodų ir apvalių, nežymiai platėjančių į viršų dubenėlių, o į molio masę pradedama dėti grūsto granito.
Pietų Lietuvoje mezolito laikotarpiu vyravo VII tūkstantmetyje prieš Kristų susiklosčiusi Nemuno kultūra, kuri V tūkstantmečio prieš Kristų viduryje, atsiradus keramikai, išsirutuliojo į neolitinę Nemuno kultūrą.
Ankstyvojo neolito Nemuno kultūros puodai buvo smailiadugniai, rečiau apvaliadugniai, jų sienelės nežymiai profiliuotos, pakraštėliai beveik tiesūs. Molio masė liesinta kapotais augalais, retkarčiais – grūstu granitu. Jie puošti negausiai, įvairių duobučių, įkartėlių įspaudais, horizontaliai juosiančiais puodą žemiau angos. Viduriniame neolite Nemuno kultūros keramika pasikeičia – smailiadugniai puodai turi savitą pakraštėlį, kuris formuojamas iš vidinės ir išorinės pakraštėlio pusės įspaudžiant gilius įspaudus, kartais prilipdomas rumbas. Puodų briaunos puošiamos dvidančio, pailgo štampo ar perskeltos lazdelės įspaudais, paviršius ornamentuojamas terasinėmis juostelėmis, tinkliniu raštu, dvidančiais ar trikampiais įspaudais. Molio masėje vyrauja grūsto granito priemaišos. Vėlyvojo neolito Nemuno kultūros keramikoje pastebima Virvelinės keramikos ir Rutulinių amforų kultūrų įtaka – atsiranda prilipdytų rumbelių, virvučių įspaudų, linijinio štampo įspaudų motyvų.
BALTŲ SUSIDARYMAS
Vėlyvojo neolito gyventojams didelę įtaką turėjo III–II tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje atkeliavę Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros žmonės. Daugelis tyrinėtojų būtent su šia kultūra sieja baltų kultūros formavimosi pradžią. Archeologai nustatė, kad indoeuropiečių ir baltų istorija prasideda apie 3000 metus prieš Kristų, kai iš pietų į vietinių vidurinio neolito Nemuno ir Narvos kultūrų plotus ėmė skverbtis naujieji ateiviai. Tai buvo indoeuropiečių gentys. Indoeuropiečių protėvynės klausimas iki šiol yra diskutuojamas. Pastaruoju metu vyrauja 4 indoeuropiečių kilmės teorijos, kuriose indoeuropiečių protėvynės ieškoma Baltijos ir Juodosios jūros regionuose, Anatolijoje, Centrinėje Europoje ir Balkanuose, Pakaspijo stepėse. Lingvistai ir archeologai linkę indoeuropiečius kildinti iš Juodosios jūros regiono ir Pakaspijo. Proistorės tyrinėtojai baltų susidarymą pateikia kaip procesą, per kurį senosios vietinės kultūros susidūrė su naujaisiais ateiviais – indoeuropiečiais. Šio socialinio susidūrimo metu maišėsi genotipai, buvo perimta kalba, socialinė struktūra, naujos technologinės idėjos, religija ir papročiai. Tokiu būdu didžiuliuose plotuose tarp Vyslos vakaruose ir Okos rytuose, tarp Dauguvos šiaurėje ir Dniepro žemupio II tūkstantmetyje prieš Kristų gimė baltų kultūra.
Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūra III–II tūkstantmečių prieš Kristų sandūroje įsigalėjo ne tik Pabaltijyje, bet ir visame tame plote, kur ankstyvajame neolite gyvavo Nemuno, Narvos, Dniepro-Doneco, Volgos aukštupio kultūros. Šios archeologinės kultūros vienas iš ryškiausių bruožų – keramika, ornamentuota virvutės įspaudais. Ankstyvoji Virvelinės keramikos kultūros fazė prasidėjo apie 3000–2900 metus prieš Kristų, jos suklestėjimo viršūnė – III tūkstantmečio prieš Kristų vidurys, pabaiga – II tūkstantmetis prieš Kristų. Archeologai vieningai sutaria, kad baltų susidarymo procese dalyvavo indoeuropiečiai, t. y. Virvelinės keramikos ir laivinių kovos kirvių kultūros nešėjai, ir vietinių – Narvos ir Nemuno – kultūrų žmonės. Vieni atnešė naują socialinę sistemą, naujus dievus, kiti – perėmė tai, ko anksčiau nemokėjo ar nežinojo.
Baltų hidronimų paplitimo srityje – tarp Vyslos ir Maskvos bei Okos aukštupių – randame tris Virvelinės keramikos kultūras: Pamarių, Padnieprės ir Fatjanovo. Pietvakarinėje Baltijos jūros pakrantėje iš Virvelinės keramikos, Narvos ir neolitinės Nemuno kultūrų susidarė baltiška Pamarių kultūra, kurios žmonės, be kita ko, augino naminius gyvulius ir kultūrinius augalus. Pamarių kultūra apėmė teritoriją nuo Latvijos pajūrio iki Lenkijos pamario srities. Lietuvoje šios kultūros gyvenvietės koncentruojasi prie Baltijos jūros – Kuršių Nerijoje, Šventojoje, Žemaičių aukštumoje ir aukštuose Nemuno ir Neries krantuose. Ankstyviausiuose šios kultūros paminkluose, kuriems Lietuvoje geriausiai atstovauja Šventosios 1A gyvenvietė, randama rutulinių amforų su 2 ąsomis ant pilvelio, taurelių, papuoštų žuvų ašakų įraižų arba virvelių įspaudų motyvais, taurių pavidalo puodynių, ankstyvųjų laivinių kovos kirvių. Vėlyvąją Pamarių kultūros fazę geriausiai atspindi Nidos gyvenvietės radiniai. Tai žemdirbių gyvenvietė su daugybe kaplių, girnelių, pjautuvų ašmenėlių. Čia likę ir Narvos kultūros pėdsakų – tai didžiulės beveik smailiadugnės puodynės ir pailgi dubenėliai-lemputės, kurių neturi kitos Virvelinės keramikos kultūros, taip pat gintaro papuošalai ir figūrėlės. Naujoji baltiška Pamarių kultūra gyvavo palyginti trumpai – dauguma tyrinėtojų ją datuoja 2700–1800 metais prieš Kristų.
Kitaip rutuliojosi Rytų Lietuvos (pietinio Narvos kultūros) vėlyvojo neolito kultūra. Visose tirtose gyvenvietėse aptikta radinių, ypač kaulo ir rago dirbiniai yra labai aiškiai išlaikę Narvos kultūros elementus, net keramikoje gajos narviškos tradicijos, ornamentika, o naujieji virveliniai elementai sudaro tik mažą dalelę. Rytų Lietuva ypatinga tuo, jog čia yra žinomų ir tirtų žalvario ir geležies amžiaus piliakalnių, kurių kaulo ir rago dirbiniai yra tiesioginė vėlyvojo neolito ir ankstesnių laikų senojo Narvos kultūros inventoriaus tąsa. Tai rodo, kad Rytų Lietuvoje Narvos kultūros tradicijos buvo gajesnės negu Virvelinės keramikos kultūros.
Nemuno kultūra Virvelinės keramikos kultūrą paveikė kiek kitaip. Čia beveik kiekvienos gyvenvietės kultūrinis kompleksas yra kitoks. Vienose gyvenvietėse titnago inventorius paveldėtas iš senosios Nemuno kultūros, o keramika turi ir senosios, ir naujosios ornamentikos bruožų, kitose – titnaginiai dirbiniai būdingi Virvelinės keramikos kultūrai, o keramika be jokio virvelinio įspaudo, tik su senųjų Nemuno kultūros ornamentų variantais. Taigi, Nemuno kultūra Pamarių kultūrai davė beveik visą svarbiausią titnago inventorių.
Rytinėje baltų regiono dalyje iškilo dvi Virvelinės keramikos kultūros sritys – Padnieprės ir Fatjanovo. Padnieprės kultūra buvo paplitusi šiaurinėse Dniepro vidurupio ir aukštupio srityse, o šiaurės rytuose ribojosi su Fatjanovo kultūra. Padnieprės kultūros keramika savita, puodų proporcijos visiškai kitokios negu Pamarių kultūros. Ankstyvuoju laikotarpiu lipdytos puodynės apvaliais dugnais, trumpu išorėn riestu kakleliu, puoštos virvelėmis, įraižomis ar smulkiais šukučių įspaudėliais. Vėlesni puodai dažnai varpo formos, apvaliais dugnais, ilgais atloštais kakleliais, kurie papuošti ypač būdingomis parketinėmis įraižomis. Tik vėlyviausi puodai plokščiadugniai. Padnieprės kultūrai didelę įtaką padarė Rutulinių amforų kultūra.
Padnieprės kultūrai artima Fatjanovo kultūra. Jai būdingos rutulinės amforos apvaliais dugnais ir trumpu kakleliu, taurės, dubenys, ornamentuoti įraižomis, šukučių ir kitokiais įspaudėliais, retai – virvelėmis. Nors ši kultūra taip pat virvelinės keramikos, tačiau puodų formos turi daugiau Rutulinių amforų kultūros bruožų. Be to, buvo sukurta tik šiai kultūrai būdingų dirbinių – tai Fatjanovo laiviniai kovos kirviai. Su Pamarių kultūros žmonėmis Fatjanovo ir Padnieprės kultūros žmonės palaikė tik prekybinius ryšius, ir tai beveik vien su šiaurės Latvijos gyventojais.
Visas šias, be abejo, baltiškas kultūras reikėtų laikyti savarankiškomis kultūromis, susidariusiomis iš skirtingų komponentų, kurių vienas vis dėlto yra bendras – Virvelinės keramikos kultūros palikimas. Jis ypač ryškus Pamarių kultūroje, kitose tėra tik pėdsakų, smarkiai užgožtų Rutulinių amforų ir kitų kultūrų įtakos. Chronologiškai pati ankstyviausia yra Pamarių kultūra, kiek vėlyvesnė – Padnieprės ir pati vėlyviausia – Fatjanovo, tad manoma, jog jos susidarė jau suskilus baltams. Visos trys minėtos baltiškos Virvelinės keramikos kultūros sritys buvo gana ryškiai atsiskyrusios nuo nebaltiškų kaimyninių sričių – į šiaurę ir šiaurės rytus nuo jų gyveno finougrų gentys, į pietryčius ir pietus – iranėnai.
VAKARŲ IR RYTŲ BALTAI
Žalvario amžiaus baltų kultūros sritis buvusioje Pamarių kultūros teritorijoje atpažįstama iš savitų vietos gamybos atkraštinių kirvių ir kitų žalvarinių dirbinių. Šiuo laikotarpiu baltų etnose aiškiai išsiskiria vakarų ir rytų baltai. Archeologijos duomenimis, II tūkstantmečio prieš Kristų viduryje baltų apgyventi plotai užėmė teritoriją nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, pietuose beveik siekė Vyslos žiotis, Narvą ir Pripetę, o šiaurėje užėmė Dauguvos baseiną. Dėl gana skirtingų gamtinių sąlygų ir nuo to priklausančios buities ir ūkio lygio jau tuo metu šiame areale išsiskyrė kelios giminiškos kultūros. Baltų etnogenezei svarbiausios yra dvi iš jų – Vakarų baltų pilkapių ir Brūkšniuotosios keramikos kultūros.
Vakarų baltų pilkapių kultūra gyvavo bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje. Ji buvo paplitusi pietvakarinėje baltiško arealo dalyje, o daugiausiai šios kultūros paminklų aptikta Sambijoje, kiek rečiau – Priegliaus baseine. Lietuvos teritorijoje Vakarų baltų pilkapių kultūros paminklų rasta Lietuvos pajūryje – Danės ir Akmenos baseinuose.
Vakarų baltų pilkapių kultūros areale visą žalvario ir ankstyvąjį geležies amžių (nuo 1600 metų prieš Kristų iki laikotarpio po Kristaus pradžios) pilkapiai buvo vienintelė laidojimo forma. Vakarų baltų pilkapiai turi savitą konstrukciją, pagal kurią archeologai išskiria net 9 pilkapių tipus, apimančius 4 archeologinius laikotarpius. Pilkapių tipai skiriami pagal akmenų vainikų formą, jų skaičių pilkapyje, įvairius akmenų statinius ir pagal juose įrengtų kapų sudėtingumą. Labiausiai išsiskiria I tipo pilkapiai, kurie supilti iš žemių ir akmenų, su 3 koncentriniais akmenų vainikais, kurių vidiniame paprastai randama nedegintų mirusiųjų kapų. Jie priskiriami senajam žalvario amžiui (1700 ar 1600–1100 metams prieš Kristų). II tipo pilkapių sampilai pilti tik iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai. III tipo pilkapiams būdingi vidaus įrenginiai – sampilo viduryje iš akmenų sukrautos tarsi patalpos. Kitų tipų pilkapiai turi įvairių akmenų statinių, yra skirtingų formų. Tokiuose pilkapiuose įrengti kapai jau yra degintiniai – dažniausiai urnose, kurias neretai apdėdavo akmenimis, o kartais urnai būdavo padaroma tiesiog akmeninė dėžė. Sudegintų mirusiųjų kapai beveik be įkapių. Apie II amžių prieš Kristų Lietuvos pajūrio vakarų baltų pilkapiuose įsigali paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius. Tokiuose kapuose aptinkama žalvarinių, rečiau – geležinių papuošalų. Lietuvoje geriausiai ištirti vakarų baltų pilkapiai yra Bajoruose, Šlažiuose (Klaipėdos rajone), Ėgliškiuose, Kurmaičiuose (Kretingos rajone).
I tūkstantmetyje prieš Kristų į rytus nuo Vakarų baltų pilkapių kultūros išsiskiria labai savita Brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri geriausiai pažįstama iš tirtų ankstyvųjų Rytų Lietuvos piliakalnių. Baltų Brūkšniuotosios keramikos kultūra vyravo apie 1500 metų – nuo I tūkstantmečio prieš Kristų iki I tūkstantmečio po Kristaus vidurio. Šios kultūros užuomazgų randama jau Narvos kultūros laikotarpiu, o galutinai ji įsigali žalvario amžiaus viduryje, apie 1250–1000 metus prieš Kristų. Kultūra pavadinta pagal puodus, kurių paviršius buvo išlyginamas žolių gniūžte ar specialiu dantytu įrankiu. Šia technika nulipdytos keramikos aptinkama jau akmens amžiaus paminkluose – brūkšniavimas čia dar neryškus ir dengia tik dalį puodo. Vienas iš svarbiausių Brūkšniuotosios keramikos kultūros ankstyvojo etapo bruožų yra įtvirtintos gyvenvietės-piliakalniai, įrengtos sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose. Be gamtinių kliūčių, gyvenvietę sutvirtindavo dirbtinai: aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras, supildavo pylimus iš žemių, iškasdavo griovius. Pagrindinė šios kultūros žmonių veikla – gyvulininkystė, iš dalies žemdirbystė, taip pat medžioklė ir žvejyba. Gyventojai svarbiausius darbo įrankius, buities reikmenis, net papuošalus dažniausiai darėsi iš kaulo ir rago. Mokėjo lydyti ir žalvarį. Ankstyvojo kultūros etapo pabaigos kultūriniuose sluoksniuose jau randama ir ankstyviausių geležinių įrankių žemei dirbti, iš kurių išsiskiria peiliai-pjautuvėliai.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros mirusiųjų laidojimo papročiai dar nėra pažįstami, tik arealo pietvakariuose aptikta sudegintų mirusiųjų palaikų urnose, kurių dalis yra brūkšniuotu paviršiumi.
Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose Brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo paplitusi didelėje Rytų Europos teritorijoje. Lietuvoje brūkšniuotosios keramikos aptinkama į rytus ir pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio. Dauguma archeologų Brūkšniuotosios keramikos kultūrą, gyvavusią centrinėje baltų arealo dalyje, laiko baltiška, kartais ją vadina tiesiog lietuviška.
I tūkstantmečio prieš Kristų viduryje – antrojoje pusėje, be didžiausią plotą užimančios Brūkšniuotosios keramikos ir vakaruose plytinčios Vakarų baltų pilkapių kultūros, baltų gyventoje teritorijoje išsiskiria dar trys kultūrinės sritys – Dniepro-Dauguvos, Okos aukštupio, Juchnovo. Didžiulėje teritorijoje gyvenusios baltų gentys nesudarė vientiso vieneto – buvo atsiskyrę ne tik vakarų, bet ir rytų bei Dniepro baltai.
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus prasidėjęs baltų genčių kristalizavimosi procesas iš esmės pakeitė socialinį ir etnokultūrinį Lietuvos veidą. Istorinis senojo geležies amžiaus postūmis buvo įdiegtos vietinės balų rūdos geležies gavybos ir gamybos technologijos. Kalvių nukalti geležiniai įrankiai išstūmė kaulinius, akmeninius ir žalvarinius darbo įrankius. Įgudus vartoti geležinį kirvį miškui kirsti ir geležinį noragą dirvai purenti, suklestėjo žemdirbystė. Technologijos šuolis paskatino ir demografinį šuolį – krašte gausėjo gyventojų. Senajame geležies amžiuje daugėjo gyvenviečių ir piliakalnių, taip pat laidojimo paminklų. Nuo pirmųjų dešimtmečių po Kristaus išnyksta paprotys kremuoti mirusiuosius – jie laidojami nedeginti, dažnai mediniuose karstuose, su turtingomis įkapėmis.
BALTŲ GENTYS I–VIII A.
Dvi stambios baltų šakos (Vakarų baltų pilkapių kultūra ir Brūkšniuotosios keramikos kultūra) ima pamažu kisti: kuriasi naujos gyvenvietės, diegiami nauji papročiai, klostosi nauji ryšiai tarp genčių, ir jau tankiai gyvenamoje Lietuvos teritorijoje susiformuoja keletas savitų baltiškų kultūrų. I–IV amžiais Lietuvos teritorijoje išskiriamos 6 kultūrinės sritys. Tai Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų, Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, Pilkapių, Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, Užnemunės laidojimo paminklų ir vėlyvoji Brūkšniuotosios keramikos kultūros.
Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra atsirado nykstant Vakarų baltų pilkapių kultūrai. I amžiuje po Kristaus Lietuvos pajūryje pakito laidosena – įsigalėjo plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidoti nedeginti, bet dar II amžiuje kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos plokštinis kapas buvo apjuosiamas akmenų vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Tokių kapinynų aptinkama Lietuvos šiaurėje iki Šventosios, rytuose – iki Salantų ir Jūros aukštupio, pietuose – iki Minijos žiočių. Šios kultūros areale žinomi 37 tokie paminklai. Kapuose aptinkama gausių radinių. Vyrų kapams būdingi darbo įrankiai ir ginklai (įmoviniai kirviai, dalgeliai, įmoviniai ietigaliai), iš papuošalų – antkaklės ir po vieną apyrankę. Moterų kapuose mažiau darbo įrankių ir buities reikmenų (ylų, peiliukų, verpstukų), bet gausu papuošalų – tai kepuraitės, kurios puoštos žalvariniais spurgeliais, plokštelėmis, įvijėlėmis ar antsmilkiniais, stikliniai karoliai, žalvarinių įvijėlių ar gintaro karolių vėriniai, antkaklės. Tiek vyrų, tiek moterų ir vaikų viršutinis drabužis susegamas vienu dideliu smeigtuku, smeigtukų pora arba smeigtuku ir sege. Smeigtukai – ritininiai, statinėlės formos, lazdeliniai, segės – akinės, labai profiliuotos, laiptelinės, lenkta kojele. Kapuose aptinkama ir Romos imperijos monetų. Kartais šalia mirusiojo laidojamas žirgas. Išskirtinis šios kultūros laidosenos bruožas – prie mirusiojo galvos ar peties padėtas molinis indas. V–VI amžiais kapų su akmenų vainikais srityje susiformuoja dvi gentys: šiaurinėje dalyje – kuršiai, pietinėje – lamatiečiai.
Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros sritis šiaurės rytuose siekia Ančios vidurupį, šiaurėje – Jūros vidurupį, o nuo čia į pietus – iki santakos su Nemunu. Žinoma 13 šios kultūros paminklų, kuriuose nuo I amžiaus po Kristaus vidurio mirusieji laidoti nedeginti. Kapai be akmenų vainikų, tik kartais dedami akmenys abipus mirusiojo galvos, kas šią kultūrą suartina su Centrinės Lietuvos kultūra. Kapuose mažai miniatiūrinių puodelių, ir tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Būdingas laidosenos bruožas – ryški mirusiųjų erdvinio orientavimo priešprieša: vyrai laidojami galvomis į šiaurę, moterys – į pietus. Įkapės panašios kaip Lietuvos pajūryje, tačiau yra ir skirtumų – šios kultūros kapuose itin daug kūginių antkaklių su pakabučiais, taip pat randama įmovinių kirvių ir ietigalių, trimitinių antkaklių, akinių, profiliuotų ir laiptelinių segių, rečiau – Romos imperijos monetų. Manoma, jog Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūros žmonės buvo skalvių protėviai. Tai patvirtina ir faktas, jog šios kultūros paminklų ir vidurinio geležies amžiaus skalvių paminklų ribos kaip ir sutampa.
Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros arealas apima Nevėžio ir Dubysos vidurupius iki santakos su Nemunu. Žinomi 34 šios kultūros paminklai. Pirmieji kapinynai datuojami I amžiaus po Kristaus pradžia. Skiriami du Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūros gyvavimo laikotarpiai: 10–200 ar 220 metai po Kristaus ir 200 ar 220–450 metai po Kristaus. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus, paprastai įrengtuose kapuose. Ankstyvuoju laikotarpiu vyravo paprotys abipus mirusiojo, taip pat jo galvūgalyje ir kojūgalyje sukrauti akmenis – tai lyg „namas“ mirusiajam. Vėlyvuoju laikotarpiu šis paprotys ėmė nykti, vėliau vėl atsirado vidurinio geležies amžiaus kapuose. Šios kultūros žmonės laidojamos moters galvą dėdavo saulės tekėjimo link, o vyro – saulės laidos kryptimi. Kapai nepasižymi įkapių gausa, dalis – visai be jų. Vyrų kapuose randama peilių, įmovinių kirvių, labai retai ginklų, mažai ir papuošalų. I ir II amžių moterų kapuose yra būdingų šiai kultūrai įvijinių antsmilkinių, visai nerandama Romos imperijos monetų. IV amžiaus kapuose pagausėja ginklų ir papuošalų. IV–V amžiais Centrinės Lietuvos kapinynų sritis išsiplečia, ypač į šiaurę ir į pietus. V–VI amžiais po Kristaus ši sritis identifikuojama su rašytiniuose šaltiniuose minimais aukštaičiais.
Pilkapių kultūra Lietuvoje apima centrinę Žemaitiją, Vidurio Šiaurės ir Šiaurės Rytų Lietuvą, taip pat ji paplitusi centrinėje, vakarinėje ir pietrytinėje Latvijos teritorijoje. Lietuvoje žinomas 131 šios kultūros paminklas. I amžiaus pabaigoje – II amžiaus po Kristaus pradžioje Pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidojo nedegintus, jiems supildavo pilkapį ir apjuosdavo stambių akmenų vainiku. II amžiuje šioje didžiulėje teritorijoje atsiranda laidosenos skirtumų. Galima išskirti 3 vietines grupes: šiaurės vakarų („žemaitiškoji“), vidurio šiaurės („žiemgališkoji“) ir šiaurės rytų („sėliškoji“). Šiaurės vakarų pilkapiuose randama nuo 1 iki 4 kapų, mirusieji laidojami sampile. Vidurio šiaurės pilkapiuose kapų daugiau, o šiaurės rytų pilkapiai išsiskiria kapų gausa. Įkapių dėta mažiau negu Lietuvos pajūryje. Šiaurės rytų pilkapiuose randama pentinių siauraašmenių kirvių, tuo tarpu kitur vyrauja įmoviniai. Be jų, aptinkama peilių, 1–2 ietys su įmoviniais antgaliais, taip pat antkaklių, segių, rečiau – smeigtukų. Kapuose nerandama miniatiūrinių puodelių, labai retos ir Romos imperijos monetos. V–VI amžiais po Kristaus Pilkapių kultūroje išsiskiria 4 baltų gentys: vakarinėje dalyje – žemaičiai ir žiemgaliai, rytinėje – latgaliai ir sėliai.
Rytų Lietuvoje, pietryčių Latvijoje ir pietų Baltarusijoje toliau klesti Brūkšniuotosios keramikos kultūra, pažįstama iš čia tyrinėtų gausių piliakalnių. Jų įrengimo tradicijos išlieka tos pačios, tačiau II–III amžių sandūroje piliakalnių aikštelių pakraščiuose ir centrinėje dalyje imama statyti mažus namus, skirtus atskiroms šeimoms. Vyrauja tie patys verslai – gyvulininkystė ir žemdirbystė. Šio laikotarpio piliakalnių kultūriniame sluoksnyje randama trinamųjų girnų, suanglėjusių grūdų, geležies lydymo krosnelių. Išnyksta kaulo dirbiniai, puodai lipdomi vienos formos – briauniniai brūkšniuotu paviršiumi, dar puošti gnaibytu ar pirštais įspaustu ornamentu. Vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos žmonių laidosena tebėra neištyrinėta. Manoma, kad šiai kultūrai reikėtų priskirti Rytų Lietuvoje ištirtus pilkapius su griautiniais kapais ir akmenų vainikais. Brūkšniuotosios keramikos kultūros srityje apie VI amžių po Kristaus susiformuoja Rytų Lietuvos pilkapių kultūra, kurią jau laikome lietuvių protėviais.
Užnemunės laidojimo paminklai užima plotą tarp Nemuno vidurupio ir Mozūrų didžiųjų ežerų. Tik šiaurės rytinė jos dalis yra Lietuvos teritorijoje. Šios srities laidojimo paminklai mažai tyrinėti. Jai priskiriami 9 paminklai ir jie labai įvairūs: šiaurinėje Užnemunėje – plokštiniai griautiniai kapai, šiaurės rytuose – pilkapiai su akmenų vainikais, pietvakariuose – pilkapiai su žemių sampilais ir degintiniais kapais, pietinėje Užnemunėje – akmenimis apdėti griautiniai kapai. V amžiuje po Kristaus Užnemunėje įsigali mirusiųjų deginimo paprotys, kai sudeginti kaulai apdedami akmenų krūsnimis. V amžiaus pabaigoje Užnemunės pilkapių kultūros teritorijoje išsiskiria jotvingių-sūduvių gentis.
Kintant ūkio sistemai, gausėjant gyventojų, bendruomenės turėjo labiau telktis, kad apgintų savo interesus, todėl stiprėjo genčių organizacija. IV–V amžiais senosios didelės kultūrinės sritys suskilo į mažesnius genčių vienetus, iš jų susidarė genčių sąjungos, kurios išliko iki pat Lietuvos valstybės susidarymo. Nors visos šios gentys vertėsi žemdirbyste ir sėslia gyvulininkyste, vartojo panašius įrankius ir ginklus, nešiojo panašius papuošalus, jos išlaikė ir nemažai savitų kultūros bruožų – jos skyrėsi kai kuriais mirusiųjų laidojimo papročiais, papuošalų įvairove, jų nešiosena. Lietuvos teritorijoje šiuo laikotarpiu išskiriame 9 gentis – tai kuršiai, lamatiečiai, žemaičiai, žiemgaliai, skalviai, sėliai, aukštaičiai, jotvingiai-sūduviai, lietuviai. Artimiausi šių genčių kaimynai baltai pietvakariuose buvo prūsai, galindai ir nadruviai, dabartinės Latvijos teritorijoje – latgaliai, šiaurėje – finougrai estai ir lyviai, o pietryčiuose – slavų dregovičių gentis.
Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).