BALTŲ KELIAS: NUO ŽIEMGALIŲ IKI JOTVINGIŲ

Maršrutas: Baltų kultūros pažinimo centras „Baltų kelias“ – Saulės Laikrodžio aikštė – Šiaulių istorijos muziejus – Bubių piliakalnis – Lazdų muziejus – Kelmės krašto muziejus – Kubilių piliakalnis – Pagryžuvio piliakalnis – Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centras – Raseinių krašto istorijos muziejus – Veliuonos piliakalnių kompleksas – Panemunių regioninio parko lankytojų centras – Sudargo piliakalnių kompleksas – Etnografinė Suvalkiečio sodyba – Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centras-muziejus (Paežerių dvaras) – Senųjų amatų centras „Virbalio vartai“ – Kunigiškių (Pajevonio) piliakalnis – Pajevonys – Jono Basanavičiaus gimtinė ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas – Piliakalnių piliakalnis / Lietuvos – Lenkijos sienos kirtimas Vygreliai – Sudavskiai

Lietuvos – Lenkijos sienos kirtimas Kalvarija – Budzisko

Eglinės piliakalnis Jegliniece – Suvalkų krašto muziejus – Šiurpilio Pilies kalnas – Tiltai Stančikuose ir takas „Prie imperatoriaus akmens“ – Mozūrijos druskos garinimo bokštai Geldapėje – Gražioji kalva (Piękna Góra prie Geldapės) – Ščiborsko Respublika – Malūnas Budruose – Borecko giria – Piliakalnis Švalke – Akmuo Stare Juchy – Apžvalgos bokštas Stare Juchy – Piliakalnis Rogaluose – Piliakalnis Bajtkove prie Elko – Elko istorijos muziejus – Elko siaurukas

Nuvažiuojamas atstumas – apie 670 kilometrų.

Trukmė – 3–4 dienos pasirinktinai.

Senasis baltų pasaulis – paslaptimis apgaubta istorija, kurios atkurti tiksliai šiandien neįmanoma. Apie tikėjimus ir papročius žinome iš kaimyninių šalių kronikų, pasakojimų ir liaudies kūrybos: dainų, sakmių, padavimų. Įsigalėjus krikščionybei, senoji pasaulėžiūra sumišo su liaudiškais papročiais, mūsų tradicijose išliko tik tylūs atgarsiai.

Leiskitės į įspūdingą kelionę, vedančią nuo žiemgalių iki jotvingių žemių. Pajauskite šimtametę žemės dvasią, įsiklausykite į vėjų šnarėjimą miškuose ir legendų kupinus piliakalnius, prisilieskite prie papročių, mūsų kraštuose gyvų ligi šiol. Šis maršrutas ves jus per vietas, kur mitai, istorija ir gyvos baltų tradicijos susilieja į vieną įspūdingą potyrį.

Kelionę kviečiame pradėti trijų baltų genčių – žiemgalių, žemaičių ir aukštaičių – teritorijų sankirtoje esančiame Šiaulių mieste. Apsilankykite Baltų kultūros pažinimo centre „Baltų kelias“, kur modernios technologijos atveria duris į senąjį baltų pasaulį. Skaičiuoti laiko leiskitės į Saulės laikrodžio aikštę, joje įprasminta Šiaulių žemėse įvykusio Saulės mūšio data, miesto pavadinimo kilmė ir pirmasis vardo paminėjimas. Ši vieta primena, kad baltams Saulė buvo gyvybės nešėja, todėl sustokite, įkvėpkite ir pajuskite dienos tėkmę taip, kaip ją matė protėviai. Šiaulių istorijos muziejuje senovės šešėliai atgyja archeologinėse ekspozicijose. Čia didelis dėmesys skiriamas Šiaulių žemei iki XV a., žiemgaliams ir žemaičiams, šių dviejų baltų genčių materialinės kultūros panašumams ir skirtumams. Muziejuje galėsite ne tik žiūrėti, bet ir savo rankomis vyti virves, lipdyti puodus ar susipažinti su archeologų darbu.

Derlingose aukštumose tarp Dubysos, Jūros ir Ventos upių kūrėsi žemaičių gentis, o ant Bubių piliakalnio XIII a. stovėjusi viena iš stipriausių pilių buvo itin svarbi kovojant su priešais. Archeologiniai radiniai pasakoja apie karius, gynusius šią žemę, apie ugnį, kuri ne kartą naikino tai, ką vietiniai statė.

Kuo senesnio laikotarpio radiniai tyrinėjami, tuo daugiau klausimų, diskusijų ir interpretacijų. Taip yra ir su lazdomis – manoma, kad jos buvo naudojamos kaip kovos priemonė ar viena iš krivūlės atmainų. Nors laikai pasikeitė, bet Mečislovo Ežerskio Lazdų muziejuje dar vis gyva lazdų drožybos magija. Liaudies meną pristatanti ekspozicija taip pat yra ir Kelmės krašto muziejuje, kuris įsikūręs dvaro rūmuose.

Po dvaro paslapčių laukia gynybiniai bastionai – Kubilių piliakalnis, žinomas kaip Birutės kalnas, ir netoliese esantis Pagryžuvio piliakalnis. Šios kalvos – lyg sustingę milžinai, liudijantys apie baltų laikus, kai pilys buvo pastatytos ant gamtos sukurtų aukštumų, kurias supa upių slėniai.

Toliau kelionė veda į Tytuvėnų regioninio parko lankytojų centrą, kur gamtos garsai ir paukščių balsai susilieja su žinių kupina ekspozicija. Čia galima pažvelgti į kraštovaizdį „iš gervės skrydžio“, pamatyti, ką slepia ežerų gelmės ar susipažinti su baltų ženklais ir simboliais.

Raseinių rajone yra daugiau nei 20 piliakalnių, ant kurių stovėjo pilys, vyko mūšiai, tad atvykę į Raseinių krašto istorijos muziejų būsite supažindinti su kunigaikščių ginklais, archeologiniais radiniais ir pasakojimais apie legendinius vadus.

Lygumose prie Nemuno, Nevėžio ir Neries upių kūrėsi aukštaičiai. Jų kraštas nuo seno garsėjo prekyba ir amatais, piliakalniai buvo įrengiami aukštuose upių krantuose. Nemuno pakrantėje lyg didžiulis laiko sargas stūkso Veliuonos piliakalnių kompleksas. Pirmasis Veliuonos piliakalnis dar vadinamas Gedimino kapu. Šiose vietose, manoma, žuvo Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Antrasis piliakalnis vadinamas Pilaitėmis, o kiek toliau į šiaurę esantis Antkalnės piliakalnis. Užlipę ant piliakalnių ir užmerkę akis išgirsite vėjo nešamas legendas apie čia stovėjusias medines pilaites.

Važiuodami Nemuno pakrante užsukite į Panemunių regioninio parko lankytojų centrą, kuriame veikia šio krašto gamtą, kultūrą ir tradicinius upių tėvo pakrantės gyventojų verslus pristatanti ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“.

Jurbarke persikelkite per didžiausią šalies upę ir leiskitės į pažintį su senąja baltų tvirtovių dvasia penkių didingų laiko ženklų supami – Sudargo piliakalnių komplekse.

Piliakalniai – tai nebylūs mūsų istorijos liudytojai, kurie atgyja tik pasakojimuose ir keliautojų vaizduotėje, todėl siūlome pailsinti mintis ir apsilankyti Etnografinėje suvalkiečio sodyboje. Tai privati Rutkų šeimos sodyba, kurioje iki šiol puoselėjami pasiturinčio suvalkiečio namai be jokios eklektikos, tad jei iš anksto užsisakę užsuksite į ekskursiją ar pasistiprinti, nenustebkite patekę į tikrą lietuvišką išpuoselėtą kaimą.

Pratęsti pažintį su Užnemunės istorija ir atrasti jotvingių pasaulį siūlome Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centre-muziejuje. Ši įstaiga, dar vadinama Paežerių dvaru, garsėja kultūrinių renginių gausa, edukacinių programų įvairove, tarp kurių yra su kulinariniu paveldu susijusių, tad tai puiki vieta suderinti pažinimą ir pietus. Norintiems alternatyvos siūlome iš anksto susitarus apsilankyti senųjų amatų centre „Virbalio vartai“. Šiame centre galėsite išsikepti duonos kepalėlį, paragauti tradicinių suvalkietiškų vaišių, išbandyti audimą ir žvakių liejimą.

Kunigiškių (Pajevonio) piliakalnis – vienas didesnių baltų piliakalnių, o archeologinių tyrinėjimų metu aptiktos Romos monetos, keramikos ir kitų dirbinių likučiai liudija apie tai, kad čia buvo gyventa jau pirmaisiais mūsų eros metais. Padavimai pasakoja, kad senovėje Kunigiškių piliakalnis turėjo požeminį susisiekimą su Pajevonio miestelyje esančiu Žinyčios kalnu, kur dabar stovi bažnyčia. Žinoma, tuneliu keliauti dabar nepasiūlysime, tačiau aplankyti Pajevonio miestelį rekomenduojame, nes vietiniai sako, kad tai žemės vidurys.

Piliakalniai ugdė Jono Basanavičiaus tautinę savimonę, tad aplankykite patriarcho gimtinę ir šalia ošiantį, 40 ha plotą užimantį Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną. Iš anksto susitarus galima užsisakyti su kulinariniu paveldu susijusią edukacinę programą ir taip ne tik pasisemti žinių, bet ir sočiai pavalgyti.

Pasakojamoji kultūra turi senas tradicijas. Vieni tai vadina legendomis, kiti nebūtomis istorijomis, tačiau dažnai pasakojimuose apie piliakalnius minimos senovėje vykusios kovos. Apie Piliakalnių Piliakalnyje vykusius mūšius yra sukurta viena gražiausių legendų, kuri pasakoja apie Margirio žūtį. Tikėti tuo ar ne, spręsti patiems, bet užlipti ir įsivaizduoti žūtbūtinę kovą – rekomenduojame.

Prieš kertant Lietuvos – Lenkijos sieną siūlome apsistoti sodyboje „Dobilynė“ ir atsipūsti nuo dienos įspūdžių.

Lietuvos – Lenkijos sienos kirtimas Kalvarija – Budzisko.

Lenkijoje, greta sienos su Lietuva, ant moreninės kalvos iškilęs Eglinės piliakalnis (Góra zamkowa Jegliniec), kur galingi pylimai ir galimi vartai vis dar primena karingų genčių budrumą. Daugiau apie čia gyvenusius žmones sužinosite apsilankę Suvalkų krašto muziejuje (Muzeum Okręgowe w Suwałkach). Muziejus organizuoja daugybę kultūrinių renginių, tarp kurių Archeologijos festivalis jotvingių kapinyne Šveicarijoje.

Šiurpilio Pilies kalnas (Góra Zamkowa w Szurpiłach), apsuptas keturių ežerų tylos, vis dar saugo jotvingių didiko Šiurpos legendą ir XIII a. galybę, kai čia stūksojo dvigubais pylimais įtvirtinta pilis.

Toliau kviečiame vykti ten, kur susijungia gamtos didybė ir žmogaus kūrinys – prie Stančikų tiltų ir tako „Prie imperatoriaus akmens“ (Mosty w Stańczykach i ścieżka „Do cesarskiego kamienia”). Geležinkelio tiltai, iškilę XX a. pirmoje pusėje virš Blindės (Błędzianka) upės, atrodo lyg milžiniški romėniški akvedukai.

Geldapėje, vieninteliame kurorte Varmijos-Mozūrijos vaivadijoje taip pat atrasite įspūdingą žmogaus kūrinį, įprasminantį gamtos ir architektūros dialogą – Mozūrijos druskos garinimo bokštus (Tężnie w Gołdapi). Druska išgaunama iš 646 metrų gylio ir teka per dygiojo šermukšnio šakeles, tad įkvėpdami šio mineralais prisodrinto oro tarytum atversite savo kūną ir dvasią gamtos globai.

Gražioji kalva (Piękna Góra prie Geldapės) išsiskiria nuostabia panorama į Geldapę, Mazury Garbate, aplinkinius ežerus, Rominckos girios kraštovaizdžio parką, kur šimtmečiais stūksojo jotvingių piliakalniai. Šiandien kalnas suderina senąsias sakralias aukštumas ir šiuolaikines pramogas – nuo apeiginės ramybės iki žiemos pramogų šurmulio. Šalia yra Pilies kalnas, ant kurio iškilęs Konikovo piliakalnis (Grodzisko w Konikowie) tebelaiko savo gynybinių pylimų tylą, tarytum saugotų protėvių paslaptis nuo pašalinių akių.

Keliaudami šiuo maršrutu, galite pasiekti Ščiborsko Respubliką (Republika Ściborska) – kuri tarsi gyvas pasakojimas apie senųjų baltų ryšį su gamta, kur, atsisakius civilizacijos triukšmo, galima prisiliesti prie pirmapradės harmonijos.

Malūnas Budruose (Młyn w Budrach), slepiantis senovinius girnų aidus, kviečia pajusti baltų pasaulėvaizdžio dvasią – čia grūdas virsta ne tik duona, bet ir atgimstančia tradicija.

Toliau maršrutas sukasi pietų ir pietryčių kryptimi, kur gana kalvotas reljefas nebuvo palankus žemės ūkiui. Visa tai leido išsaugoti natūralius lapuočių miškus, o Borecko giria (Puszcza Borecka) yra didžiausias Elko ežeryno miško kompleksas. Jis lyg paslaptingas baltų miškų karalystės atvaizdas, kur kalvoti kraštovaizdžiai, ežerai ir šventi skroblynai saugo senąsias paslaptis.

Prie paslaptingojo Ciche ežero vanduo ir kalvos sukuria natūralią tvirtovę, tad čia stūkso senasis piliakalnis Švalke (Grodzisko w Szwałku) – baltų protėvių gynybos ir šventumo simbolis.

Kaime Stare Juchy stūkso paslaptingasis Aukojimo akmuo (Kamień w Starych Juchach) – milžiniškas riedulys, menantis jotvingių apeigas ir senųjų dievų garbinimą. Jo galinga forma ir legendomis apipinta aura iki šiol skleidžia sakralinę jėgą, kviečiančią prisiliesti prie baltų pasaulėjautos šaknų. Kaimo panorama galima pasigėrėti užlipus į 20 metrų aukščio apžvalgos bokštą (Wieża widokowa w Starych Juchach).

Keliaudami atkreipkite dėmesį, kad nemažai piliakalnių vadinami tiesiog Pilies kalnu, taip yra ir su piliakalniu Rogaluose (Grodzisko w Rogalach), kuris dar vadinamas Zamczysko.

Prie Bajtkovo ežero iškilęs piliakalnis (Grodzisko w Bajtkowie koło Ełku) su dviem terasinėmis aikštelėmis primena dvilypį pasaulio suvokimą – žemišką ir sakralų.

Kelionę kviečiame užbaigti Elko istorijos muziejuje (Muzeum Historyczne w Ełku), kuris įsikūręs senajame siaurojo geležinkelio stoties pastate, ir kviečia į kelionę per Mozūrijos praeitį – nuo pirmykščių baltų bendruomenių iki šiandienos. Muziejaus kieme stūksantys garvežiai ir atgyjantis siaurasis geležinkelis (Kolej Wąskotorowa w Ełku) leidžia patirti tų laikų, kai geležis ir ugnis jungė žmones, dvasią.

Šis maršrutas – tai kelionė ne tik per geografines vietas, bet ir per laiką, mitus, protėvių atmintį.