ŠVENTOSIOS UPĖS SLĖNIO TAKAS

Takas prasideda Rucavos Muižos kalne, kuris yra aukščiausia Rucavos apylinkių vieta. Jis pasižymi nuostabiu vaizdu į Šventosios upės slėnį ir anapus upės besidriekiančią kaimyninę Lietuvą. Ant Muižos kalno įrengtas patogus ir platus lentų takas su apžvalgos aikštele, nuo kurios atsiveria įspūdingas vaizdas. Kuržemės hercogystės laikais (XVIXVIII a.) čia buvo Kuržemės hercogų dvaras, iš kurio likę tik rūsio pamatai. Dabar čia įrengtas dendrologinis parkas. Pasimėgavus nepakartojamu vaizdu, verta nusileisti upės link, Šventosios upės slėnio pėsčiųjų taku, kuris vingiuoja palei Lejų šventąjį šaltinį iki poilsio vietos pačiame upės krante. Čia galima atsikvėpti, nusifotografuoti LatvijosLietuvos pasienio poste ir tęsti kelionę atgal į Muižos kalną. Lejų šventasis šaltinis jau nuo senovės žinomas kaip kuršių šventa vieta, kurioje buvo paliekamos aukos. Kuršiai turėjo įprotį aukoti sulaužytus senus daiktus, pavyzdžiui, tyčia sugadintus kokio nors ritualo metu ar sudegintus ugnyje. Legenda sako, kad „Dievas senovės kuršiams skyrė tris upes: Bartuvą, Ventą ir Šventąją, kurių kaimynystėje gimė ir augo graži, darbšti ir mylima mergina – Ieva. Su Ieva norėjo susituokti jaunuolis iš kito upės kranto. Tačiau, norėdama atidėti Ievos išvykimą, šventoji Mara įsakė visiems pradėti garsiai verkti, kad Šventoji upė išsilietų ir užkirstų kelią. Meilė įveikė visas kliūtis ir jaunuolis išpuošta valtimi atsiyrė pas savo mylimąją. Iš žmonių ašarų susiformavo šaltinis, kuris tekėjo iš požemio ir laistė ievos medžio šaknis. Medis augo toje vietoje, kur paskutinį kartą buvo matyta Ieva. Upės krantuose susiformavo dvi tautos, kurios kalba savo kalba, bet liko vienas bendras žodis – „myliu”. Lejų šventasis šaltinis, dažnai vadinamas Aukojimo šaltiniu, yra didelis kylantis šaltinis, ištekantis Latvijos ir Lietuvos pasienio upės Šventosios slėnio šlaite. Pagal vandens cheminę sudėtį jis yra svarbus geležies šaltinis. Tai liudija daugybė ryškiai oranžinių nuosėdų šaltinio vagoje