SMARDONĖS ŠALTINIS

Smardonės (Likėnų) šaltinis – hidrogeologinis gamtos objektas, karstinės kilmės versmė, susidariusi įgriuvus smegduobei. Šaltinio duburio skersmuo vis keičiasi ir nuo 15 metrų padidėjo iki 18. Šaltinio krantai priemolingi, padengti velėna. Šaltinio tėkmę sulaiko maždaug 7 m ilgio ir iki 2 m pločio ruože sumesti iki 0,6 m skersmens magminės ir metamorfinės kilmės rieduliai bei dolomito gabalai. Kliūdama už akmeninės užtvaros ir prasiverždama plyšiais tarp akmenų, tėkmė čia šniokščia. Per šitokią akmenų užtvarą, nesušlampant kojų, galima pereiti ir šaltinio tėkmės vagą. Tai būta paties veržliausio Lietuvos šaltinio. Tačiau atlikus melioracijos darbus, galia sumažėjo. Šaltinis tai Smardonės upelio pradžia. Dėl karstelėjusio skonio (kartokas gerti) ir išsiskiriančių sieros vandenilio dujų (papuvusio kiaušinio) kvapo čionykščiai gyventojai į Smardonės šaltinį atkreipė dėmesį labai seniai, o specifinė smarvė logiškai padiktavo ir atitinkamo vardo parinkimą. Vanduo nedidelės bendros  mineralizacijos, šaltas (temperatūra 7,6 °C), silpnai šarminis (pH = 7,4), Eh = -29 mV, redukcinė aplinka (rH = 14). Šaltinio vandens sudėties pirmuosius tyrimus yra atlikęs ir 1816 m. rezultatus paskelbęs Theodoras Grotthussas – Pakruojo rajono Gedučių dvare gimęs ir gyvenęs elektrochemijos mokslo pradininkas. Šaltinio vanduo tinka besigydantiems gurkšnoti, mazgotis akis, taip pat tiesiog šaltinyje mirkyti skaudamas rankas, kojas. Apie Smardonės šaltinio, kaip turinčio gydomųjų savybių, panaudojimą bene pirmosios žinios yra jau iš 1587 m. rašytinių dokumentų. 1938 metais atidarius Likėnų gydyklą kol nebuvo gręžinių, mineralinio vandens buvo semiamasi iš šaltinių, taigi ir iš didžiojo Smardonės šaltinio, naudojant jį vonioms, gydomajam purvui praskiesti gydant įvairias ligas.