Luponių piliakalnis (Perkūnkalnis, Perkūno kalnas, Raganų kalnas) datuojamas I tūkst. antrąja puse–XIV a. Aikštelė ovali, pailga, 40x33 m dydžio. Jos ŠV gale supiltas 22 m ilgio, 3 m aukščio, 13 m pločio pylimas. Šlaitai iki 10 m aukščio. Žemiau aikštelės yra priešpilis. Jo aikštelė trikampė, 30x35 m dydžio. Žemiau aikštelės yra 5 m pločio terasa su 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Šlaitai vidutinio statumo, 4–5 m aukščio. 3 ha plote yra papėdės gyvenvietė (tyrinėta 1997 m.), kurioje rastas iki 50 cm storio X–XIII a. kultūrinis sluoksnis su geležiniu ietigaliu, yla, akmeniniu galąstuvu, žalvarine movele, grublėtąja ir žiestąja keramika. Pietvakarių pusėje į kalno požemius galima buvo įeiti per slaptas duris, kurios atsiverdavusios tik nakties dvyliktą valandą. Naktimis iš to kalno požemių išeidavusios viduje gyvenančios laumės ir kalno viršūnėje šokdavusios ligi gaidžių. Šoka, trenkia, būdavo, ir ratelius eina, net žemė dreba. Paskui kalnas nurimdavo, nutildavo, lyg nieko nebūta... O kaip gražiai jos dainuodavo – net širdį veria. Miškely arklius ganydami klausydavom prie laužų ir užsnūsdavom besiklausydami. Per miegus laumė ir žadina: „Eime, bernužiai, eime ten, ant Perkūnkalnio, į veseliją, pašoksime, pauliosime...“ Jei nueitum, tai jau gyvas tikrai nebegrįši... Laumės nutvėrusios kad ims visą naktį šokdinti, gali negyvai nušokdinti arba užkutenti. Naktį bernai kalnan nė su žiburiu neidavo...
Atsiliepimai