KUPIŠKIO (AUKŠTUPĖNŲ) PILIAKALNIS

Kupiškio (Aukštupėnų) piliakalnis datuojamas I tūkst. pr. Kr. – II tūkst. pradžia. Kairiajame Lėvens krante ties santaka su Aukštupio upeliu, netoli Kupiškio marių ir Aukštupėnų kaimo stūksantis piliakalnio aikštelė ovali, pailga Š–P kryptimi. Aikštelė ir piliakalnio rytinis šlaitas apardyti per Pirmąjį pasaulinį karą iškastų apkasų. Aikštelės pietiniame pakraštyje išliko pylimo liekanų, o šiaurrytiniame ir pietiniame šlaite, žemiau aikštelės krašto, yra apie 280 m ilgio ir 1,8 m aukščio pylimas, kurio galai siekia apie 50 m ilgio terasą. Kupiškio piliakalnio pietinėje ir rytinėje papėdėje 5 ha plote matomi senovės gyvenvietės pėdsakų; rasta lipdytinės grublėtu paviršiumi keramika saugoma Lietuvos Nacionaliniame ir Kupiškio krašto muziejuose. Piliakalnis buvo apgyvendintas laikotarpiu tarp V ir VIII a. pr. Kr. vidurio. Nuo pat įsikūrimo piliakalnyje pradžios aikštelė buvo apjuosta smėlio, medžio ir akmenų konstrukcija, kuri per tą laiką ir vėliau kelis kartus degė ir buvo rekonstruota. Ankstyviausi piliakalnio radiniai – brūkšniuotoji keramika, dalis kurios buvo vienalaikė su ankstyvaisiais įtvirtinimais. Kultūrinis sluoksnis buvo rastas jo pakraščiuose bei piliakalnio šlaituose. Istorikai mano, kad piliakalnyje buvo medinė bendruomenės pilis-slėptuvė – pati ankstyviausia būsimojo miestelio užuomazga. Piliakalnį 1943 aprašė P. Tarasenka, jo žvalgomuosius tyrimus 1968 atliko Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos, 1969 – Istorijos instituto archeologai. Legendoje apie Kupiškio piliakalnį  pasakojama, kad seniai seniai gyveno du milžinai: vienas Paketurių kaime, kitas — Aukštupėnų kaime. Juos abu skyrė Lėvens upė ir slėnis. Jiedu mėgo pypkiuodami pasikalbėti. Jų pypkės buvo ilgos ir susisiekdavo toj vietoj, kur dabar yra piliakalnis. Kada abu milžinai baigdavo pypkiuoti, tada jie pelenus iškratydavo ten, kur jų pypkės susisiekdavo. Jie tiek ilgai gyveno, kad ilgainiui iš pypkių pelenų susidarė kalnas, Kupiškio piliakalnis. Vėlesnėse legendose pasakojama, kad Kupiškio piliakalnį supylė švedų kareiviai. Kai jų labai daug mirė maru, tai jie išsigando, krauju pasirašė, kad niekada čia nebeateis. Kai jie taip pasirašė, liepė jiems supilti kalną. Švedų kareiviai savo gyveriais sunešė žemę ir supylė Kupiškio piliakalnį. Mat senoviški kareiviai nešiojo aukštas kepures su gyveriais. Tad švedų kareiviai po kepurę, po kepurę — prisisėmę smėlio ir supylė kalną. Kalne yra rūsys. Tenai stovi skrynia, pilna popierių. Skrynią paslėpė, kad niekas nepaimtų. Reiktų ilgai kasti, jeigu norėtų ją atkasti.