DUDZESĖS ELYTĖS (PUOKIŲ) ŠALTINIS

Gamtos draustinio „Ellītes purvs“ („Elytės pelkė“) šventasis šaltinis yra senovės sėlių kulto vieta, kurią nuo mūsų eros pradžios apgyveno sėliai ir jų pirmtakai. Sveiką, sieros prisotintą specifinio skonio šaltinio vandenį vietiniai gyventojai plačiai vartoja ir mūsų dienomis. Savotiška supuvusių kiaušinių smarvė, atsiradusi dėl sieros vandenilio, su laiku dingsta – išgaruoja. Šaltinis yra drėgnoje, klampioje vietoje, todėl lankytojų patogumui ji gerai sutvarkyta – pastatytas informacinis stendas ir įrengta poilsiavietė. Takelis aplink šaltinį išdėliotas dolomitinėmis plokštėmis, taip pat padarytas lieptas, kad būtų patogiau pasemti vandenį. Miškas gamtos draustinyje bei jo apylinkėse pripažintas natūraliu biotopu, kur auga reti, saugomi augalai – aukštoji gegūnė ir retažiedė miglė, taip pat esama kitų retų bei nykstančių augalų, gyvūnų, kerpių ir grybų rūšių. Pasakojama, kad prie šaltinio reikia eiti su geromis mintimis ir negalima niekam blogo linkėti, kitaip gydomasis vanduo galų gale gali pačiam pakenkti. Tačiau  šaltinyje praplovęs akis ir nuprausęs veidą kovo 25 d., Maros dienos (Kāpostmāre) rytą prieš saulėtekį, visus metus bus akylas, linksmas ir veiklus, nebus apsnūdęs. Su Velykomis susijusiuose senovės tikėjimuose rašoma: „Šią naktį dažniausiai ateidavo būreliais po tris, keturis ar daugiau drauge. Iš toliau atvykdavo ir vežimais. Prie šaltinio atvykusieji ilgai neužsibūdavo – prasiplaudavo akis ir nusiprausdavo veidą, pasisemdavo vandens išsinešti, padėdavo auką ir išvykdavo namo... Merginos klausydavosi, kurioje pusėje šunys loja ar gieda gaidys – ton pusėn nutekės ir dažniausiai jau tais pačiais metais. Kitas padavimas byloja, kad Elytės pelkėje gyvenęs labai senas Velnias. Jis nebuvęs labai piktas, žmonėms nesistengdavęs kenkti, tačiau labai mėgęs išgerti smagiojo vandens ir daro tai dar dabar, neramiai klausydamasis, ar kuriame name neužgiedos gaidys…