2018 November 14 21:19 Wednesday
6 °C, 3.6 m/s, debesuota su pragiedruliais
+370 41 523 110
baltukelias@gmail.com
Vilniaus g. 213 - 77, Šiauliai

BALTŲ KALBOS

BALTŲ KALBOS
2016-12-23

JOTVINGIAI

Jotvingių vardas paminėtas II amžiuje po Kristaus K. Ptolemėjus „Geografijoje“, vėliau, X amžiuje, – rusų šaltiniuose, ilgame 945 metais į Bizantiją siunčiamų Kijevo Rusios pasiuntinių sąraše. Jotvingių gyvenamasis kraštas paprastai buvo vadinamas jotvingių žeme. Istoriniuose šaltiniuose prie jotvingių kartais priskiriami sūduviai, Dainavos gyventojai. Jotvingiai (ar šio krašto genčių junginiai) buvo pavergti Kryžiuočių ordino XIII amžiaus pabaigoje.

Kad jotvingiai kalbėjo viena iš baltų kalbų ar tarmių, šiandien niekas neabejoja, tačiau jokių rašytinių jotvingių kalbos paminklų nėra išlikusių. Norint ką nors konkrečiau sužinoti apie jotvingių kalbą, galima remtis tik tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje jotvingių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamos tarmės.  Pavyzdžiui, jotvingių kalboje buvo vartojamas senasis dvibalsis ei, kuris lietuvių kalboje dažniausiai yra pakeičiamas naujesniu variantu ie. Tai rodo tokie šio krašto vietovardžiai:Deivoniškiai, Leipalingis, Veisiejai, Seinai. Jotvingiai vartojo priebalsius s, z,kur lietuviai šiandien turi š, ž: upė Zervyna, Berznykas. Ir šiandien šioje teritorijoje, ypač apie Kabelius, dar pasitaiko tokio šių priebalsių vartojimo arba jų maišymo atvejų: as, sakalys, zmogus, zasis.Jotvingių kalboje buvo mėgstama priesaga -ingė,-ingis,tai rodo šio krašto vietovardžiai: Apsingė, Kačingė, ežeras Sausvingis. Dažna buvo ir iki šiol išlikusi kirčiuota galūnė -us: Alytus, Niedus, Lajus, Gystus. Manoma, kad yra išlikusių ir jotvingiškų žodžių: Garbingiai, Stabingis, Penta, Sasnava.

KURŠIAI

Pirmą kartą kuršių vardas paminėtas vokiečių šaltiniuose IX amžiuje, kur rašoma, kad toli nuo švedų yra viena gentis, vadinama kuršiais. Nėra tikslios kuršių išnykimo datos – Lietuvoje kuršiai jau nebeminimi XVI amžiuje, Latvijoje –  XVII amžiuje. Kuršių nerijos gyventojai, kurie kartais vadinami kuršiais, nėra senųjų kuršių palikuonys. Tai apie XVI amžių persikėlę gyventojai iš Latvijos, save vadinę kuršininkais ir kalbėję latvių kalba, nors paraleliai vartoję ir lietuvių bei vokiečių kalbas.

Kas buvo kuršiai, diskutuota daug ir ilgai. Pagaliau XX amžiaus pradžioje po kruopščios kalbinių faktų analizės latvių kalbininkas J. Endzelynas įrodė, kad kuršiai buvo baltų gentis.

Jokių rašytinių kuršių kalbos paminklų nėra išlikusių, išskyrus XVI amžiaus S. Grunau „Prūsų kronikoje“ pateiktus poterius „Tėve mūsų“, kurie, spėjama, yra užrašyti arba kuršių kalba su latvių kalbos priemaišomis, arba senoviška latvių kalba su kuršių kalbos priemaišomis. Iš asmenvardžių, minimų įvairiuose šaltiniuose, taip pat ir vartojamų buvusioje kuršių teritorijoje, galima teigti, kad kuršių kalba buvo artimesnė prūsų kalbai, tačiau ji turėjo perėmusi  ir kitų baltų genčių kalbų (žiemgalių, lietuvių, žemaičių) ypatybių.

Norint ką nors konkrečiau sužinoti apie kuršių kalbą, galima remtis tik tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje kuršių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Kuršių kalba nuo lietuvių labiausiai skyrėsi dvibalsio ei vietoj lietuviško ie vartojimu: Leipaičiai, upė Leita. Kuršiai vartojo priebalsius s, z, kur lietuviai šiandien turi š, ž: Telse (Telšiai), Vesete (Viešetė), Sate (Šatės), č, dž – vietoje k, g. Ir šiandien kuršių gyventoje teritorijoje dar pasitaiko šių priebalsių paralelinio vartojimo: silkas / šilkas, pleksnė / plekšnė, skrabalas / škrabalas, čiobrinti / kioblinti, čiupelis / kiupelis. Kuršių kalboje buvo mėgstamos priesagos -alė, -elė, -ilė: Kretingalė, Šilalė, Žemalė, krūmalis, daržalis, dažni buvo ir priešdėliaiab-, em-: Ablinga. Yra išlikusių ir kuršiškų žodžių: cyrulis, kūlis, pylė, pūrai.

SĖLIAI

H. Latvio  kronikoje, kurioje teigiama, kad svarbiausias sėlių politinis ir karinis centras yra buvęs Sėlpilis. Manoma, kad sėliai išnyko (sulietuvėjo ar sulatvėjo) iš visų baltų genčių anksčiausiai – apie XIV amžiaus vidurį.

Jokių rašytinių sėlių kalbos paminklų nėra išlikusių, todėl apie sėlių kalbą galima sužinoti tik remiantis tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje sėlių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Sėliai vartojo priebalsius s, z,kur lietuviai šiandien turi š, ž: Swentoppe, Vesinte, c, dz – vietoje k, g.  Ir šiandien sėlių gyventoje teritorijoje gana dažni žodžiai, prasidedantys priebalsiais z, č: zliaukti, zaukti, zerleta, zelmuo, Zarasai, čeida, čiaukė, čivilis, jie laikomi sėlių kalbos liekanomis.

ŽIEMGALIAI

Pirmą kartą žiemgalių vardas paminėtas skandinavų istoriniuose šaltiniuose. XIII amžiuje Riudės vienuolyno danų kronikoje rašoma, kad danų emigrantai apie 870 metus pajungė sau Prūsiją, Žiemgalą ir karelų žemę. Manoma, kad žiemgalių kalba išnyko XV amžiaus pabaigoje.

Jokių rašytinių žiemgalių kalbos paminklų nėra išlikusių, todėl apie žiemgalių kalbą galima sužinoti tik remiantis tikriniais vardais – vietovardžiais ar asmenvardžiais, randamais įvairiuose istorijos šaltiniuose arba dabar egzistuojančiais buvusioje žiemgalių teritorijoje. Kai ką apie buvusias šios kalbos ypatybes galima sužinoti ir iš čia dabar vartojamų tarmių. Žiemgaliai vartojo priebalsius s, z,kur lietuviai šiandien turi š, ž: Mussa, Swete, Sagare, Zeymel, c, dz – vietoje k, g. Ir šiandien buvusioje žiemgalių teritorijoje, ypač apie Žagarę, Skaistgirį, Gruzdžius, esama sumišusio priebalsių š, ž, č, dž ir s, z, c, dz vartojimo: pradze, krūmš, lažda,pasitaiko gretiminių upių vardų formų Lietuvoje ir Latvijoje: Šeševe / Sesēve, Švėtė / Svēte. Buvusioje žiemgalių teritorijoje pastebimas įdomus fonetinis reiškinys, vadinamas anaptikse, kai po priebalsių r, l įterpiamas papildomas balsiukas – darėbs (darbas), darėžs (daržas), kalɛts (kaltas), zirags (zirgs), galads (galds). Žiemgalių kalboje buvo mėgstamos priesagos -uvė, -ene, tai rodo asmenvardžiai ar vandenvardžiai Lietuvoje ir Latvijoje: Raktuvė, Salduvė, Vircuve, Upene, Sparnene, Dubelene.

LATGALIAI 

Ši baltų gentis istoriniuose šaltiniuose vadinama dviem vardais – latgaliais ir latviais. Dvejopai vadinamas ir jos gyvenamas kraštas. Pirmą kartą Latgalos vardas paminėtas rusų metraščiuose XII amžiaus pradžioje. XIII amžiaus pradžioje latgaliai, norėdami išvengti lietuvių antpuolių, pasidavė vokiečiams ir tapo Livonijos dalimi. Nuo XVI amžiaus latgalių vardas istoriniuose šaltiniuose nebeminimas.

Buvusioje senovės Latgalos teritorijoje dabar kalbama dviem latvių tarmėmis – aukštaičių ir vidurio. Vidurio tarmė sudaro latvių bendrinės kalbos pagrindą. Aukštaičių tarmė turi įvairiausių ypatybių, kuriomis ji skiriasi ir nuo kitų latvių tarmių, ir nuo bendrinės kalbos.

Pirmieji rašytiniai latvių kalbos paminklai atsiranda XVI amžiuje, pirmoji Vilniuje spausdinta knyga pasirodo 1585 metais – tai P. Kanizijaus „Mažojo“ katekizmo vertimas. Jis buvo parašytas latvių vidurio tarme.

Lyginant prūsų, lietuvių ir latvių kalbas, matyti, kad latvių kalba yra labiausiai nutolusi nuo pirmykštės baltų prokalbės, kad joje yra atsiradę daugiausiai naujovių. Iš tokių naujovių minėtina: pastovusis kirtis pirmajame žodžio skiemenyje, yra vartojamos trys priegaidės (panašiai kaip žemaičių tarmėje), nebevartojami mišrieji dvigarsiai an, en, in, un, senieji trumpieji žodžio galo balsiai, išskyrus u, iškrito, nebevartojama bevardė giminė, sutapo kai kurių linksnių formos ir kita.

 Dabartinė Latvijos etnografinė sritis – Latgala – pradėjo formuotis XVII amžiuje, o XX amžiuje atgaivinamas ir vėl pradedamas vartoti Latgalos vardas, tik šio krašto gyventojai dabar vadinami latgaliečiais, taip skiriami jie nuo senųjų latgalių.

LIETUVIAI

Pirmą kartą Lietuvos vardas paminėtas XI amžiaus pačioje pradžioje vokiečių istoriniuose šaltiniuose – Kvedlinburgo analuose, aprašant įvykį, kai Lietuvos pasienyje buvo užmuštas arkivyskupas ir vienuolis Brunonas.

 Žemaičių  vardas istoriniuose šaltiniuose randamas XIII amžiaus pradžioje, kalbant apie Lietuvos kunigaikščių sutartį su Voluine, kur paminėti ir žemaičių kunigaikščiai Erdvilas ir Vykintas. Aukštaičių vardas šaltiniuose pasirodo tik pačiame XIII amžiaus gale, P. Dusburgiečio kronikoje, kur kalbama apie lietuvių žemes kairiajame Nevėžio krante.

Lietuvių kalba tarp kitų baltų kalbų užima tarpinę padėtį – lyginant su mirusia prūsų kalba, joje yra atsiradę kai kurių naujovių, o, lyginant su latvių kalba, ji yra išlaikiusi daug senovinių ypatybių.

Iš senovinių ypatybių, kurias yra išlaikiusi lietuvių kalba, galima paminėti šias: laisvasis kirtis, kai žodžiai gali turėti bet kurį kirčiuotą skiemenį (mama, rašyti, mokytojas), dvi ilgųjų skiemenų priegaidės (šóka: šõkis), dar gyva tarmėse dviskaita (mudu eisiva, du vilku, dvi seseri), bevardė giminė (gražu, šviesu) ir kita.

Aukštaičių tarmė yra senoviškesnė, archajiškesnė, jos pagrindu XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje susiformavo lietuvių bendrinė kalba. Žemaičių tarmė yra modernesnė, naujoviškesnė, turinti daugiau įvairių garsų, kirčiavimo bei priegaidžių vartojimo ypatumų.

Pirmoji spausdinta lietuviška knyga yra M. Mažvydo „Katekizmusa prasti žadei“, išspausdinta Karaliaučiuje 1547 metais, parašyta pietinių žemaičių tarme su kai kuriais aukštaitiškais elementais. Lietuviškų įrašų ranka randama ir anksčiau, XVI amžiaus pradžioje, jie padaryti aukštaičių tarme.

PRŪSAI 

Pirmą kartą prūsų vardas paminėtas IX amžiaus vokiečių istoriniuose šaltiniuose, kur yra kalbama apie prūsų žemes, jų teritoriją. Prūsų žemių būta kelių. Dėl jų skaičiaus mokslininkai nesutaria iki šiol.

Prūsų kalba išnyko XVIII amžiuje, bet yra išlikusių rašytinių prūsų kalbos paminklų, iš kurių galima susidaryti apie prūsų kalbą daug aiškesnį vaizdą, negu apie kitų išnykusių baltų tautų ar genčių kalbas.

Seniausias ranka rašytas nedidelis humoristinis prūsų tekstelis galėjo būti užrašytas apie XIV amžiaus vidurį. Tačiau svarbiausi prūsų kalbos paminklai, datuojami XV–XVI amžiais, yra du rankraštiniai žodynėliai ir trys išspausdinti katekizmai. Vertingiausias ir didžiausias iš jų (54 puslapiai prūsiško teksto) yra Enchiridionas, arba Trečiasis katekizmas, parašytas Sembos tarme, išspausdintas 1561 metais Karaliaučiuje.

Prūsų kalba yra gerokai senoviškesnė už lietuvių ir latvių kalbas, nors savo fonetinėmis, gramatinėmis, leksinėmis ypatybėmis yra joms artima.

Iš svarbesnių ypatybių, kuriomis pasižymėjo prūsų kalba, minėtinos šios: laisvasis, šokinėjantis į įvairius žodžio skiemenis, kirtis (kaip ir lietuvių kalboje), išlaikytas senasis dvibalsis ei (deiwas, deiws, preicalas), senasis ilgasis balsis ā, kurį lietuviai pakeitė į o (stānintei: stovint), kaip ir latvių kalboje, vartojami s, z (suns, assis, sirgis), kur lietuviai turi išlaikę senesnius priebalsius š, ž, visur vartojami mišrieji dvigarsiai an, en, in, un (rancko, naktin), vartojama net daiktavardžių bevardė giminė (meddo, alu, assaran) ir kita. Yra daugybė bendrašaknių žodžių su lietuvių ir latvių kalbomis, tačiau yra nemaža ir tokių atvejų, kai sutampa tik prūsų ir latvių arba tik prūsų ir lietuvių kalbų žodžiai (salme: salmi, klupstis: klupstis).Turėjo prūsai bendrų žodžių ir su slavais, ir su germanais (assanis: осень, wirds: wort).

Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).

Pasidalinti:
PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ:
By posting your opinion, you agree with rules
Tai yra tinklapio BETA versija – jei radote klaidų ar netikslumų, praneškite mums el. pašto adresu baltukelias@gmail.com
Accessibility