2018 November 14 22:35 Wednesday
6 °C, 3.6 m/s, debesuota su pragiedruliais
+370 41 523 110
baltukelias@gmail.com
Vilniaus g. 213 - 77, Šiauliai

BALTIŠKOS KULTŪROS ESKIZAI LAIKO TĖKMĖJE

BALTIŠKOS KULTŪROS ESKIZAI LAIKO TĖKMĖJE
2016-12-23
Šiandien gyvenantys mes, lietuviai ir latviai, atstovaudami vienintelėms išlikusioms baltų tautoms, esame įpareigoti ateities kartoms perduoti baltų gyvybės ugnį, kad tarp 7 milijardų Žemės gyventojų jos būtų matomos, girdimos, gerbiamos ir palaikomos. Tai be galo atsakingas uždavinys...

Matau jus slenkančius iš amžių glūdumos…

Rūsčių kovų liepsnos nugairinti veidai.

Išplėštas židinys prie Lielupės plačios,

O priešais – sunkūs tremtinių keliai!

 

Kur Mežuotnė? Kur Tervetė? Kur Sidabrė sena?

Kur šiandien Vieštartas su raitelių pulkais?

Kapai, milžinkapiai su užmiršta kalba…

Ir metraščiai vos beišskaitomais ženklais…

 

Tačiau nemirus ji – tauta tebegyva,

Tada vien nugalėta buvus riterių nuožmių.

Kapai, milžinkapiai, kalba jau pamiršta,

Tačiau jų kraujas tebeverda manyje, jaučiu.

                                    Juozas Šliavas. „Žiemgaliai“

 

Šiandien gyvenantys mes, lietuviai ir latviai, atstovaudami vienintelėms išlikusioms baltų tautoms, esame įpareigoti ateities kartoms perduoti baltų gyvybės ugnį, kad tarp 7 milijardų Žemės gyventojų jos būtų matomos, girdimos, gerbiamos ir palaikomos. Tai be galo atsakingas uždavinys…

Žvelgiant per istorijos prizmę, nuo XIII amžiaus iki pat XVII amžiaus pabaigos lietuviai ir latviai turėjo daugiau ar mažiau tarpusavio ryšių, nes buvo apgyvenę vieną ar skirtingas valstybes. Lietuvos ir Latvijos siena, be kelių smulkių išimčių, yra seniausia šiame regione. Pasienio regionų gyventojų kontaktai siekia dar tuos laikus, kai nusistovėjusi Lietuvos ir Latvijos siena XIV amžiuje padalijo čia gyvenusius kuršius, žiemgalius ir sėlius.

Nuo XVI amžiaus baltai turėjo skirtingus pagrindinius švietimo centrus: prūsai, Prūsijos lietuviai ir Kuršo latviai – Karaliaučių, lietuviai ir latgaliai – Vilnių, Vidžemės latviai – Dorpatą. O štai XIX amžiuje pagrindiniu švietimo centru Rusijos imperijoje baltams tapo Peterburgas. Vėliau, po imperinių padalijimų pakliuvę į carinės Rusijos sudėtį, lietuviai ir latviai labiau atsigręžė vieni į kitus kaip į etniškai giminingas, orientuotas į Vakarų kultūrą ir panašaus likimo tautas. Būtent šiuo laikotarpiu atsirado ir pradėjo stiprėti baltų vienybės idėja. 1918 metais nacionalinės Latvijos valstybės susikūrimas ir nacionalinės Lietuvos valstybės atkūrimas iš esmės pakeitė padėtį. Nors latvių ir lietuvių tautų nacionalinio valstybingumo raida buvo beveik identiška ir pagrindiniai jos etapai ir siekiai nedaug skyrėsi, kelyje į nepriklausomybę kiekviena tauta turėjo savo ir ypatumų, ir skirtingų veiklos formų.

Kaip kūrėsi moderniosios baltų nacijos, kokią simboliką jos pasirinko ir naudojo savo nacionalizmui konstruoti? Latviams viena iš simbolinių nacionalinio tapatumo konstrukcijos atramų šalia dainų šventės yra K. Barono „Latvių dainos“ ir A. Pumpuro epas „Lačplėsis“. Kaip teigia prof. V. Muktupavelas, Lačplėsis iš tiesų yra sudidvyrintas pagonių kultūros atstovas, o jo kova su juoduoju riteriu netiesiogiai reiškia priešiškumą Europos krikščioniškajai kultūrai ir jos plėtotei. „Kitaip buvo Lietuvoje. Čia viduramžių valstybingumas – LDK – tapo simboliniu nacionalizmo konstrukcijos pagrindu. Lietuvos vadovai, ypač Mindaugas ir Vytautas, įgijo mitologizuotų, pagonišką ir krikščionišką kultūrą atstovaujančių herojų aureolę, o fundamentalus Teodoro Narbuto istorinis darbas „Dzieje starozytne parodu litewskiego“ – nacionalinio epo statusą.“ (Muktupavelas)

Kita vertus, tarpukariu išryškėjo ir tai, kas jaučiama ir dabar – geriau ir giliau pažinti gretimą šalį. Žmonės palaikė įvairius ryšius, pavyzdžiui: nemažai lietuvių inteligentijos atstovų gyveno ar dirbo Rygoje, lietuviai dirbo Latvijos pramonėje ir žemės ūkyje, tačiau oficialiu lygiu didelio valstybių tarpusavio susidomėjimo nebuvo. XX amžiaus antrojoje pusėje, sovietiniais metais, ryšiai tarp įvairių Lietuvos ir Latvijos organizacijų ir gyventojų, kaip vieno likimo brolių, buvo gana intensyvūs, ypač tarp intelektualų, ir tai sudarė sąlygas vėliau aktyviai palaikyti vieniems kitus ir kartu siekti pagrindinio tikslo – atkurti Lietuvos ir Latvijos valstybių nepriklausomybę.

Atkūrusios nepriklausomybę abi valstybės siekė vienodų tikslų – įtvirtinti savo valstybingumą, įsilieti į tarptautinę bendruomenę ir spręsti politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius vidaus klausimus. Šiuo laikotarpiu abiejų tautų vidinis emocinis ryšys buvo ypač stiprus. Baltijos kelias visada išliks geriausia Lietuvos, Latvijos, o ir Estijos žmonių bendrumo ir solidarumo išraiška.

MENO ERDVIŲ PUNKTYRAI

Kultūra – tai ta sritis, kur dvišalis Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimas gali ir turi būti intensyvus. Tai lemia dviejų baltų tautų kalbinis giminingumas ir geografinis artumas, nemažai kultūrinių ir istorinių sąsajų. Simboliška, kad žodžiai „mums viena žemė, viena saulė, ta pati mūsų jūra“ / „mums viena zeme, viena saule, ta pati mūsu jūra“ skamba beveik taip pat abiem kalbomis.

Baltiškos pasaulėjautos veikiama meninė tradicija egzistavo be pertrūkių. Baltų meniniai simboliai buvo perimami iš kartos į kartą. Šiandien senosios kultūros paveldas, jame išlikę prasminiai ženklai įkvepia menininkus iš naujo permąstyti ir atspindėti šį palikimą, ieškoti naujo turinio, formos grynumo, improvizacijos ir estetinio pavidalo.

Archeologinių objektų atsiradimas XIX amžiaus meninėje kūryboje sietinas su archeologijos mokslo ir jo istorijos Latvijoje ir Lietuvoje pradžia. Įtakos turėjo ir romantizmo pasaulėžiūros idealai: praeities garbinimas, tapatumo paieškos, žavėjimasis ir domėjimasis savo krašto istorija. XX–XXI amžių baltiško meno interpretacijos meninėje kūryboje nulemtos jau kitų, savo laiko dvasią atitinkančių, motyvų. Tai menininko intelekto atspindys, ryšiu su žmonijos kultūra pagrįstas mąstymas, kartais meninės kalbos metaforiškumas, plastinės raiškos plėtojimas ar tiesiog stilizacija. Čia galima paminėti ir B. Kutavičiaus oratorijas, ir P. Bruverio poeziją, ir tautodailininkų bei amatininkų darbus mugėse ar folkloro festivaliuose. Čia priskirtini tiek profesionalių autorių, tiek mėgėjų, tiek grupių, kolektyvų ir pavienių atlikėjų darbai.

Itin plačios baltiškos meno erdvės, iš esmės neturinčios jokių kontūrų: amžiaus, institucinių, meno rūšių, formų ir t. t. Nuo įprastų ar netikėtų gintarinių miniatiūrinių objektų, drabužių kolekcijų, skulptūrų iš šiaudų iki kūrybinių žaidimų baltų ornamentais ikimokyklinėse įstaigose ar moksleivių vaizdo klipų konkurso apie senąsias baltų dainas. Šių dienų „didieji“ ir „mažieji“ menininkai protėvių paveldą pritaiko jau kitokioms meninės raiškos priemonėms ir suteikia jam naują, aktualią šiandienos prasmę. Tikėtina, kad ir ateityje baltų kultūros palikimas bus svarbi mūsų savitumo, tautinio ir asmeninio tapatumo dalis.

ISTORIJOS REKONSTRUKCIJOS KLUBAI

Šiais laikais nebeapsiribojama istoriją bei istorinę atmintį saugoti vien tradiciniais būdais (knygos, muziejiniai eksponatai). Vis labiau universalėjančioje visuomenėje atsiranda entuziastų būrelių, kurie yra pasiryžę atkurti ir saugoti tradicijas, istoriją ir šias tradicijas skleisti bei pristatyti visuomenei.

Vienas iš tokių entuziastų būrelių – istorijos klubas ,,Semigallia“, vadovaujamas A. Bitaičio, susikūrė Joniškyje. Ši visuomeninė organizacija saugo, tiria, atkuria, puoselėja ir reprezentuoja senosios Žiemgalos kovos menus, senuosius amatus, etnokultūrą. Klubo nariai pagal autentiškų archeologinių radinių pavyzdžius patys atkūrė drabužius (rėmėsi Jauneikių, Stungių ir Šukinių apylinkėse (Pakruojo rajone) žiemgalių vilkėtais apdarais), ginklus, papuošalus. Atkurdami drabužius, klubo nariai konsultavosi su archeologu dr. E. Vasiliausku. Klubas dalyvauja įvairiuose renginiuose Joniškio rajone (Saulės mūšio minėjimai Jauniūnuose), taip pat garsina Joniškio kraštą ir už jo ribų.

Analogiškų klubų yra įsikūrusių ir Latvijoje. Draugija „Latvių karys“ užsiima labai plačia veikla. Jų domėjimosi sritis apima įvairių Latvijos istorijos laikotarpių, pradedant nuo mūsų eros pradžios iki šių dienų, karių ekipuote, ginkluote, kovų minėjimu, kovų taktikos, apsaugos įtvirtinimų tyrimu, rekonstrukcija bei populiarinimu. Ši draugija dalyvauja įvairiose šventėse, minėjimuose, istorinių laikotarpių atkartojimų renginiuose.

Organizacija „Tērvetes zemgaļi“, kurios branduolį sudaro Tervetės muziejaus darbuotojai, taip pat prisijungę jaunuoliai, besidomintys savo krašto istorija, populiarina materialinę bei dvasinę Latvijos kultūrą ir ypatingą dėmesį teikia V–XIII amžių žiemgalių kultūrai. Nariai patys siuvasi drabužius, gaminasi įrankius, ginklus, papuošalus. „Tērvetes zemgaļi“ ne tik organizuoja Žiemgalių šventę, bet dalyvauja ir kituose renginiuose, taip pat populiarina žiemgalių tradicijas bei kultūrą už Latvijos ribų.

GYVOSIOS ISTORIJOS ŠVENTĖS

Atgavus nepriklausomybę, Latvijoje ir Lietuvoje pradėta organizuoti gyvosios istorijos šventes, kuriose kaip eksperimentas pateikiama pagrįsta atitinkamo laikotarpio gyvenimo būdo rekonstrukcija su edukaciniais elementais. Bene žymiausia iš jų Lietuvoje yra tarptautinis eksperimentinės archeologijos festivalis „Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje“. Senųjų amatų šventės vyksta ir daugelyje kitų Lietuvos vietų – tai Neringos senųjų amatų dienos, Varnupių Kirvakalnio festivalis Marijampolės rajone, senųjų amatų, archajinės muzikos ir karybos festivaliai „Jotvos vartai“ Alytuje ir „Apuolė“ ant Apuolės piliakalnio Skuodo rajone bei daugelis kitų. Gyvoji archeologija – unikalus būdas susipažinti su archeologinių tyrinėjimų rezultatais ir kartu pasinerti į praeities epochų ir kultūrų gyvenseną. Tai puiki proga susipažinti su proistorės ir viduramžių amatais, patiems išbandyti archajiškas gamybos technologijas, pasivaržyti senovinėse rungtyse.

Piliakalniai, daug metų buvę užmarštyje bei ramybėje, dabar vėl atgyja. Kiekvieną rugsėjį (22 dieną) ant piliakalnių viršūnių rengiamos „Kalnų sąšaukos“ Baltų vienybės dienai paminėti. Ši diena skirta simboliškai prisiminti Saulės mūšio pergalę (minima nuo 2000 metų Lietuvos ir Latvijos seimams nutarus).

Miestai ir miesteliai taip pat pradėjo rengti savo tradicines šventes, minėti valstybėms svarbias sukaktis, organizuoti šventes, atgaivinančias baltų genčių praeitį ir tradicijas. Pavyzdžiui, Sidabrės piliakalnio papėdė tapo svarbia joniškiečių švenčių vieta. Sidabrės piliakalnis siejamas su paskutine žiemgalių pilimi Sidabre. 2008 metais liepos 6 dieną Lietuvai pagražinti draugija kartu su savivaldybėmis ir visuomeninėmis organizacijomis inicijavo akciją – tautos vienijimosi sąšauką ,,Piliakalnių šviesa“. Ant piliakalnio ne tik įsižiebė laužų šviesos, bet ir įvyko gyva istorijos pamoka jaunimui, buvo dainuojamos dainos, skaitomos eilės. Lygiai po metų Joniškio istorijos ir kultūros muziejus suorganizavo renginį ,,Kuo prasidedi tu, Lietuva?“, kuriame susirinkusius žmones pasitiko autentiškais žiemgalių drabužiais pasidabinę jaunuoliai. Buvo skaitomos eilės, senųjų kronikų ir J. Marcinkevičiaus dramos ,,Mindaugas“ ištraukos. 2010 metais piliakalnyje šokant vaidilutėms, degant laužams, skambant dainoms ir poezijai buvo paminėtos jubiliejinės Žalgirio (600 metų) ir Durbės (750 metų) mūšių datos. Taigi, Sidabrės piliakalnyje dabar sujungiamos senosios ir naujosios tradicijos, įprasminamos lietuvių šventės.

Kaip Joniškiui svarbus Sidabrės piliakalnis, taip Žagarei – istorinis Žvelgaičio piliakalnis. Ant Žvelgaičio piliakalnio rengiami Žagarės miesto renginiai, rodomos operos (pirmą kartą B. Dvariono opera „Dalia“ parodyta 1960 metais, o po beveik 50 metų pertraukos ant piliakalnio vėl parodyta opera), degami laužai. Kadangi piliakalnis populiarus tiek tarp vietos gyventojų, tiek tarp turistų, Žagarės regioninio parko direkcijos iniciatyva piliakalnio papėdėje sukurta minimali turizmo infrastruktūra (automobilių stovėjimo aikštelė, su piliakalnio istorija supažindina išsamus informacinis stendas).

Ypač svarbi šventė vyksta Latvijoje, Tervetėje. Šis piliakalnis yra vienas iš svarbiausių ir reikšmingiausių piliakalnių baltų apgyvendintose teritorijose. Jis taip pat įvardijamas ir kaip pagrindinis žiemgalių politinis, ekonominis ir kultūrinis centras, kurio politinė bei ekonominė nepriklausomybė tęsėsi iki XIII amžiaus devintojo dešimtmečio.Nuo 2003 metų Tervetės piliakalnio papėdėje kasmet vyksta Žiemgalių šventė, kurios tikslas yra populiarinti senąjį žiemgalių gyvenimo būdą, dvasines bei materialiąsias kultūros vertybes. Per tuos kelis metus šventė sulaukė didžiulio susidomėjimo. Šventėje dalyvauja svečiai iš Lietuvos, Suomijos, Švedijos, Estijos, Rusijos, Lenkijos ir Baltarusijos. Tradiciniai svečiai, kurie kasmet dalyvauja šventėje yra folkloro grupės ir istorijos rekonstrukcijos klubai: „Tērvetes zemgaļi“, „Excalibur“, „Senzeme“, „Ugunszīme“, „Vilkači“, „Laiva“, „Rodenpois“, „Komturia Vinda“, „Upmale“, „Trokšņu iela“, „Senās vides darbnīca“ (Latvija), „Kovarnis“, „Vilkatlakai“, „Varingis“, „Švenčiausios Marijos vienuolyno riteriai“ (Lietuva), „Reas“ (Estija), „Maktig Korp“, „Unia Meča i Vorona“, „Orden Hrama“ (Baltarusija), „Pelēkie vilki“ (Suomija).

Latvijoje ir Lietuvoje gausu ir kitų vietovių, kuriose švenčiamos įvairios baltišką tapatumą atspindinčios šventės, kuriami parkai. Tervetės gamtos parke esanti istorijos muziejaus ekspozicija pasakoja apie senųjų žiemgalių ir Tervetės senovės istoriją. Muziejuje eksponuojama gausi senoviškų metalo dirbinių kolekcija, Tervetės pilies maketas, žiemgalių ginklai, buities reikmenys, rekonstruoti papuošalai. Vaikams parke siūloma poilsį susieti su mokymosi ir pažintiniu procesu keliaujant Miško Motinos ir Pelkynų takais. Miško Motina supažindina vaikus su medžių, augalų, gyvūnų, vabzdžių įvairove. Taip pat kviečia kaip tikrus mokslininkus ištyrinėti čia esančios pelkės apylinkes. Jaunieji tyrinėtojai yra aprūpinami tyrimo darbams reikalingomis priemonėmis bei įrankiais.

Į Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato teritoriją patenka visas Pajautos slėnis su šalia stūksančiais 5 piliakalniais bei dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėstęs šiandieninis Kernavės miestelis. J. Gižo sodyba yra Drevernoje – tai labai senas žvejų kaimas, minimas dar 1253 metais, įsikūręs Kuršių marių pakrantėje, prie Drevernos upės žiočių. Drevernos žvejų vardą garsino nagingas kurėnų, vytinių ir venterinių valčių statytojas J. Gižas. Šeimyniškėlių piliakalnis (Voruta) ir medinis apžvalgos bokštas dunkso netoli Anykščių, prie Naujųjų Elmininkų. Piliakalnis yra tarp dviejų gilių slėnių, kuriais kadais almėjo sraunūs Vorelio ir Volupio vandenys. Kai kurie istorikai mano čia stovėjus karaliaus Mindaugo Vorutos pilį. Šiandien tai geriausiai ištyrinėtas piliakalnis Lietuvoje ir vienas iš geriausiai ištyrinėtų visame Rytų Pabaltijyje.

Nuo 1997 metų Anykščiuose svarstoma idėja Šeimyniškėlių piliakalnį, ant kurio XIII–XIV amžiais stovėjo medinė pilis, paversti gyvosios istorijos mokykla ir taip sukurti dar vieną originalų kultūrinio turizmo objektą. Gynybiniuose pilies bokštuose bus įrengtos istorinės ekspozicijos ir užsiimama įvairia edukacine veikla. Bus eksponuojami daiktai (numizmatika, heraldika, portretai), atspindintys Lietuvos valdovų ir valstybės istoriją, pilies gyventojų buities daiktai, papuošalai, senovinė apranga, senoviniai ginklai, piliakalnyje rastų ginklų fragmentai, bus organizuojamos įvairaus pobūdžio parodos istorine tema. Lankytojai galės bandyti įskelti ugnį, kepti mėsą ar žuvį, nulipdyti puodelį, adyti kauline adata, pasigaminti nesudėtingų papuošalų, išbandyti senovinius verpimo ir audimo būdus, šaudyti iš lanko, mėtyti ietį ir t. t. Vidiniame pilies kieme bus iškilmingai minimos valstybei svarbios datos (Lietuvos karaliaus Mindaugo, Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos, Baltų vienybės, Žalgirio mūšio ir kitos). Siekiant gilinti ir istorinio kultūrinio paveldo pažinimą, numatoma moksleiviams parengti specializuotų edukacinių programų, atspindinčių Lietuvos valstybės kūrimą ir stiprėjimą. Šiuo metu edukacinė ir pažintinė muziejaus veikla vykdoma 2004 metais vasarą prie piliakalnio pastatytame mediniame apžvalgos bokšte. Čia galima susipažinti su buvusios pilies istorija, apžiūrėti pilies maketą, archeologinių radinių pavyzdžius, išmėginti akies taiklumą ir rankų stiprumą šaudant iš lankų, arbaletų, mėtant ietis ir taip pajusti  XIII amžiaus pilies gyventojų dvasią.

Dvi vasaras Jūkainių miške, Raseinių rajone, vyko skulptorių plenerai. Po jų iš ąžuolo išdrožtos skulptūros papuošė taką. Dabar lankytojai čia gali susipažinti ne tik su augalais, bet ir su senovės lietuvių dievybėmis. Šis miškas svarbus ir istoriškai. Jame buvo įrengtas pagonių alkas. Prie jo net ir dabar susirenka šio senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjai. Jūkainių pažintinio-rekreacinio tako aplinka suformuota siekiant parodyti įdomius reginius, išryškinti lankytinus objektus, kad lankytojai pajustų subtilų gamtos grožį. Tinkamumą rekreacijai nulėmė vyraujančių medžių rūšių ekologinės, biologinės bei morfologinės savybės, augimvietės sąlygos, amžius.

BALTŲ KULTŪROS PARKAS:

NUO ISTORIJOS, KONCEPCIJOS IKI PIRMŲJŲ REZULTATŲ

Šiaulių kraštas yra ypač savitas baltiškos kultūros centras, nes čia susieina trijų baltų genčių – žiemgalių, žemaičių ir aukštaičių – ribos, tebefunkcionuoja šimtmečiais svarbios kelių sankryžos, tarp miškų tebestūkso garbingą baltų praeitį menantys piliakalniai.

Šiaulių miesto ribose esančiame Salduvės miško parke, kurio teritorijoje dunkso šimtmečių istoriją menantis Žuvininkų piliakalnis, žmonių vadinamas Salduvės kalnu, sumanyta įkurti Baltų kultūros parką. Baltų kultūros parko koncepcijos esmė grindžiama materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo, gamtos saugojimo, atgaivinimo, kūrimo bei pritaikymo visuomenės poreikiams ne tik Lietuvos, bet ir tarpvalstybiniu, Baltijos regiono, pasaulio lygmeniu. Baltų kultūros parkas – tai unikalus, analogų pasaulyje neturintis baltų genčių (aukštaičių, žemaičių, žiemgalių, kuršių, latgalių, lietuvių, sėlių, jotvingių, skalvių), gyvavusių X–XIII amžiais (XIV amžiuje) dabartinėse Lietuvos, Latvijos, Rusijos, Baltarusijos, Lenkijos, Vokietijos valstybių teritorijose, istorinio paveldo, gamtinės, materialiosios ir dvasinės kultūros parkas.Parko koncepcija grindžiama šiais turinio bei raiškos aspektais: unikalumo, etninio identiškumo; pilietiškumo, edukacijos; memorialumo ir kūrybiškumo santykio; lokalumo ir globalumo sankirtos; tarpdiscipliniškumo; žinių rezervo; reginio ir renginio bei kitais. Bendras projekto tikslas – atgaivinti Salduvės miško parką su Žuvininkų piliakalniu ir pritaikyti visuomenės poreikiams, įkuriant Baltų kultūros parką.

Europos kultūros ir pramogų parkų analizė rodo, jog jų veikla apima kultūros, pažintines, pramogines ir kitas funkcijas, plėtojančias konkrečiai šaliai ar regionui būdingas, kultūrinį, gamtinį, geografinį identitetą puoselėjančias temas, bet baltų kultūros tapatumo aspektas nėra liečiamas nė viename iš analizuotų objektų. Lietuvos žymiausių rekreacinių objektų analizė rodo, jog esantys kultūros parkai plėtoja įvairias su Lietuvos istorija, geografine Europos savastimi susietas temas, bet neliečia baltų genčių istorinės tapatybės, raidos, savitumo temų.

Dėl šių minėtų priežasčių buvo inicijuotas kelių etapų projektas „Salduvės parko su Žuvininkų piliakalniu atgaivinimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams, įkuriant Baltų kultūros parką“. Projekto pareiškėja – Šiaulių miesto savivaldybės administracija, kuri pagal veiklos nuostatus yra atsakinga už miesto strateginį planavimą, pasiūlymų teikimą strategijai įgyvendinti.

Salduvės ir Talkšos ežero masyvas yra vienas iš svarbiausių Šiaulių miesto gamtinio karkaso elementų. Jis išskirtinis tuo, kad jame susitelkia sausų miškų augimvietėse esantys pušynai, išsidėstę aplink Šiaulių Žuvininkų piliakalnį. Vienas iš pagrindinių aplinkos srities tikslų yra gamtinės aplinkos ir istorijos bei kultūros paveldo išsaugojimas ir pritaikymas turizmui; masyvo apsaugojimas nuo miesto urbanizuotų teritorijų plėtros į ją; nuolatinės ir kvalifikuotos priežiūros bei apsaugos užtikrinimas (žievėgraužio židinių topografavimas, neišaiškinti savavališki kirtimai, gaisrų pavojus sausringu metų laikotarpiu).

Šiaulių Žuvininkų piliakalnis su gyvenviete, vadinamas Salduvės kalnu, yra įtrauktas į LR nekilnojamųjų (unikalus kodas 1806). Piliakalnis įrengtas aukščiausioje atskiros didelės kalvos dalyje. Aikštelė apskrita, 20 m skersmens, iš visų pusių apjuosta pylimo, kuris vakarų pusėje yra 1,7 m aukščio, 20 m pločio, kitur – 0,5 m aukščio, 10 m pločio. Pietų, vakarų ir šiaurės papėdėse iškastas 10–30 m pločio, 1–4 m gylio griovys (plačiausias ir giliausias vakarų pusėje, kur dugno plotis siekia 10 m), už kurio supiltas 185 m ilgio, 3 m aukščio, 11 m pločio pylimas su 2 m aukščio išoriniu šlaitu. Griovio ir pylimo vietoje šiaurės ir rytų papėdėse yra 10 m pločio terasa. Šlaitai statūs, 10–15 m aukščio. Į pietryčius nuo piliakalnio 1 ha plote yra papėdės gyvenvietė. Piliakalnis apardytas 1915, 1941 ir 1944 metais apkasų bei 1930–1931 metais pastatytų geodezinių ženklų. Papėdės pylimo vakarinė dalis nukasta 1977 metais statant monumentą Tarybinei armijai. Aikštelė apardyta.

Išsamių archeologinių Šiaulių Žuvininkų piliakalnio ir jo aplinkos tyrinėjimų nėra atlikta, tik žvalgomieji tyrinėjimai. Pagal išorinius požymius piliakalnis datuotinas XI–XIV amžiais. 1957 metais Šiaulių „Aušros“ muziejaus archeologas J. Naudužas piliakalnio aplinkoje rado keletą keramikos šukių. 1991 metais Kultūros paveldo centro archeologas B. Dakanis į pietryčius nuo piliakalnio aptiko senovės gyvenvietės kultūrinį sluoksnį. 1999 metais, lyginant iškasinėtą aikštelę, rasta apdegusių akmenų, nuo aikštelės nubyrėjusio kultūrinio sluoksnio liekanų. Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi keli radiniai, kurių metrikose pažymėta, kad jie yra iš Šiaulių Žuvininkų piliakalnio – tai geležinis ietigalis, žąslų laužtukas ir žalvarinė įvijėlė.

Išsamiausi archeologiniai tyrinėjimai atlikti 2001 metais, kuriems vadovavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Archeologijos skyriaus vedėja A. Šapaitė – ištirtas 57 m² plotas.

Vakaruose nuo piliakalnio esančios kalvelės šiaurės vakarų šlaite užfiksuotas 2,4 m pločio ir 7 m ilgio akmenų grindinys. Tai leido archeologams daryti prielaidą, kad kalvelė yra pylimas, kurio šlaitas sutvirtintas akmenimis. Tą patvirtinti galėtų tik išsamūs paties spėjamo pylimo ir gretimų aukštumų tyrinėjimai.

Skurdžios XIII ir XIV amžių rašytinių šaltinių žinios apie Šiaulių žemę ne kartą buvo aptariamos istorikų ir kalbininkų aiškinant Šiaulių miesto kilmę ir ginčijantis dėl 1236 metų Saulės kautynių vietos. Dubysos aukštupio baseine bei Dubysos ir Mūšos takoskyroje, arba dabartinio Šiaulių rajono rytinėje dalyje, žinoma beveik 20 buvusių pilkapynų arba vietų, kuriose rasta I–IV amžių kapams būdingų papuošalų ir kitų dirbinių. Vadinasi, tuo metu Šiaulių apylinkės buvo gausiau apgyventos, gyventa nedidelėmis bendruomenėmis. Sodybų būta ir dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje. Atrodo, kad apie IV–V amžius Šiaulių ir gretimų apylinkių centru tapo sunkiau pasiekiamoje, iš dalies pelkių supamoje Salduvės kalvoje pastatyta medinė pilis ir jos pašlaitėje prisiglaudusi gyvenvietė. Kad ši gyvenvietė galėjo būti, kaip A. Tautavičius daro prielaidą, įrodo greta esantys Lepšių senkapiai, 1937–1939 metais virtę Šiaulių kapinėmis. Iš jų į Šiaulių „Aušros“ muziejų pateko VI–XVI amžių radinių. Galbūt ilgainiui išaugusi ši gyvenvietė tapo to meto politiniu centru ir jos vardu imta vadinti visa šiaurės rytinė žemaičių žemė. J. Naudužo teigimu, Šiaulių gyvenvietė buvo stiprus pasipriešinimo centras besiveržiantiems kalavijuočiams į Lietuvos gilumą. Archeologas mano, jog Žuvininkų piliakalnis funkcionavo kaip slėptuvė, kur subėgdavo slėptis plačios apylinkės gyventojai kilus pavojui. Į kalną per balas vedė 3 kūlgrindos: nuo Aleksandrijos (t. y. iš pietų), nuo Malavėnų kaimo (iš šiauryčių) ir kur nors tarp Ginkūnų ir Talkšos ežero (iš šiaurvakarių). Pirmoji kūlgrinda, anot J. Naudužo, padaryta iš šalia vienas kito suklotų ir akmenimis prislėgtų rąstų (plotis 4–5 m, ilgis apie 200 m), taip pat įrengta antroji, daug ilgesnė. Analizuojamo objekto gynybinės funkcijos svarbą rodo piliakalnio įranga, išsiskirianti dideliu papėdės gynybiniu pylimu. Istorikas R. Batūra, parašęs studiją apie Šiaulių (Saulės) mūšį, daugeliu atveju pritaria A. Tautavičiaus bei J. Naudužo teiginiams, jog V–VI amžiais Šiaulių pilis buvo apylinkių gynybinis centras. R. Batūra studijoje analizuoja B. Hionekės kroniką. Joje minima ketvirtoji 1348 metais per Livonijos ordino puolimą sunaikinta lietuvių pilis Ceila. Ją R. Batūra sieja su Šiaulių Žuvininkų pilimi.

Šiaurinį Šiaulių žemės kraštą gynė stambi Luponių pilis, greičiausiai stovėjusi prie kelio į žiemgalių gyvenamą Žagarės žemę. Šalia Luponių piliakalnio rastos lipdytų puodų šukės grublėtu paviršiumi ir žiestų puodų šukės rodo, kad gyvenvietės ir turbūt pilies čia būta bent nuo I tūkstantmečio vidurio iki XII–XIII amžių.

Kur kas mažesnė pilaitė, stovėjusi Jurgaičių piliakalnyje, buvo prie kelio iš Šiaulių į Sidabrę; toliau šis kelias vedė į Žiemgalos centrą Mežuotnę ir prie Lielupės. Ši pilaitė gynė Šiaulių žemės šiaurės rytinį kraštą.

Stambiausia Šiaulių žemės pilis stovėjo Dubysos krante, prie Bubių esančiame piliakalnyje. Manoma, kad šią pilį vokiečių metraštininkas H. Vartbergė vadino „Dubysos pilimi Šiaulių žemėje“. Jo duomenimis, 1348 metais pilis kalavijuočių buvo sudeginta, netrukus žemaičių atstatyta ir 1358 metais sausio 24 dieną po atkaklių kovų vėl sudeginta.

Greičiausiai Šiaulių žemei priklausė jos pietryčių pakraštyje, Kudinų piliakalnyje prie Šiaulėnų, stovėjusi kiek mažesnė pilis, pagal įtvirtinimus atitinkanti X–XIV amžius. Dar dvi menkiau įtvirtintos pilaitės (slėptuvės) I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje stovėjo Normančių, prie Pakapės, ir Velžių, prie Arimaičių ežero, piliakalniuose.

Iš archeologinių paminklų matyti, kad Šiaulių žemėje stovėjo bent 6 ar 7 įvairaus dydžio pilys ir buvo kelios dešimtys didesnių ar mažesnių sodžių. Iš jų bent ketvertas buvo dabartinėje Šiaulių miesto teritorijoje.

Pasak A. Tautavičiaus, pirmiausiai tai galėjo būti Salduvės pilis ir gyvenvietė šalia jos bei VI–XVI amžių Lepšių senkapiai miesto pietrytiniame pakraštyje. Antra gyvenvietė buvo dabartiniame miesto centre. Tai liudija apie 300 m į šiaurę nuo miesto centro esantys VII–XV amžių senkapiai. Šis kaimas išaugo prie svarbiausių Šiaulių žemės kelių kryžkelės. Čia susikirto kelias, ėjęs iš Salduvės pro Jurgaičius į Sidabrę ir į Žiemgalos centrą – Mežuotnę. Kitas kelias ėjo į vakarus – į Luponių pilį ir pro ją – į Žagarę, o jo šaka – į Kuršėnų apylinkes prie Ventos, į ten buvusią Knituvos žemę. Trečias kelias suko į pietus, į Bubių – Dubysos pilį. Prie šių kelių ir įsikūrė dar du nedideli sodžiai. Vieno jų būta prie kelio į Luponius ir Knituvą. Tai liudija apie 1,5 km nuo miesto centro į vakarus buvę VI–XII amžių senkapiai. Kita gyvenvietė bus buvusi prie kelio į Bubius, miesto pietiniame pakraštyje, kuriame rasta VIII–XIII amžių kapų.

1983 metais Lieporiuose aptiktas V–VIII amžių kapinynas ir dvi to paties laikotarpio gyvenvietės. Archeologės B. Salatkienės tyrinėjimų duomenimis, čia rasta ir unikalių radinių, nežinomų iš kitų Lietuvos archeologinių paminklų. Tai speciali laidojimo ir mirusiųjų minėjimo apeigų vieta kapinyne, kur aptikta apie 70 stulpaviečių ir 45 židiniai; gerai išsilaikiusi geležies lydymo verslo vieta – nuo rūdos išgavimo iki darbo įrankių ir ginklų, rastų kapinyne, taip pat šio verslo atributai – mediniai šuliniai ir liepos žievės kibirėliai.

A. Tautavičius mano, kad šalia Salduvės pilies buvusi gyvenvietė vadinosi Šiauliais ir jos vardu ilgainiui imta vadinti visa aplinkinė žemaičių gyventa teritorija – Šiaulių žemė. XIII amžiaus pabaigoje, pavergę žiemgalius, sunaikinę paskutines jų pilis Sidabrėje ir Žagarėje, kalavijuočiai XIV amžiuje ypač dažnai niokojo Šiaulių ir Upytės sritis, stengėsi veržtis į pietus, atkirsti Žemaitiją nuo likusios Lietuvos. Per puolimus buvo plėšiamos ir deginamos pilys, kaimai, jų gyventojai žudomi arba varomi į nelaisvę. XIV amžiuje buvo sunaikinta Salduvės pilis. 1410 metais sutriuškinus kryžiuočius, aprimo kovos ir su Livonijos kalavijuočiais, tačiau Salduvės pilis nebebuvo atstatyta, o senųjų kelių kryžkelėje, patogesnėje ir svarbesnėje vietoje, dabartinio miesto centre, išaugusi Šiaulių gyvenvietė nustelbė prie Salduvės buvusią. XV amžiaus pirmojoje pusėje ji tapo miesteliu, o ilgainiui – miestu.

Šiaulių Žuvininkų piliakalnio ir ten stovėjusios pilies, kitų regione buvusių pilių reikšmė Lietuvos istorijai, anot mokslininkų, yra neabejotinai didelė, nes jų buvimas, žmonių drąsa lėmė tai, jog priešas iš šiaurės buvo sulaikytas, jam nepavyko prasiskverbti pro Šiaulių žemę gilyn į Lietuvą. Plati teritorija abipus Mūšos dar ilgokai liko tarpufronte tarp Lietuvos ir Livonijos. Rašytiniai šaltiniai, archeologinių tyrinėjimų duomenys leidžia teigti, jog minėtos ir nepaminėtos pilys, kurių išlikę piliakalniai kartu su gamtinėmis kliūtimis, medžių užvartomis prie svarbiausių kelių, slaptais keliais – kūlgrindomis, žinios apie priešo pavojų perdavimo sistema, sudarė Šiaulių žemės gynybinę visumą.

Dėl šių archeologinių, istorinių priežasčių ir kilo sumanymas įkurti Baltų kultūros parką. 2008 metais Šiaulių regiono plėtros agentūra, laimėjusi konkursą, pasitelkusi į komandą mokslininkus, parašė galimybių studiją „Salduvės parko su Žuvininkų piliakalniu atgaivinimas ir pritaikymas visuomenės poreikiams, įkuriant Baltų kultūros parką“. Vėliau agentūros buvo teiktas projektas pradiniams darbams. Nuo 2011 metų prasidėjo pirmieji atgaivinimo darbai.

Šiaulių regiono plėtros agentūratų pačių metų rugpjūčio 22–26 dienomis Šiauliuose surengė drožėjų plenerą, per kurį drožėjai iš Latvijos ir Lietuvos išdrožė 9 baltų gentims skirtus stogastulpius, kurie buvo atidengti Salduvės piliakalnio papėdėje minint Baltų vienybės dieną. Tuo pat metu buvo surengta šventė „Baltų vienybės ugnys“, kurioje dalyvavo apie 200 folkloro atlikėjų iš Latvijos ir Lietuvos.

Šis virtualus Baltų kultūros parkas – viena iš Šiaulių regiono plėtros agentūros veiklų projekte. Kol kas po Baltų kultūros parką galima „pasivaikščioti“ tik virtualiai, tačiau mes, šiandienos baltai, tikimės, kad netolimoje ateityje visa tai pamatysime gyvai šalia Šiaulių, prie Salduvės piliakalnio.

Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).

Pasidalinti:
PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ:
By posting your opinion, you agree with rules
Tai yra tinklapio BETA versija – jei radote klaidų ar netikslumų, praneškite mums el. pašto adresu baltukelias@gmail.com
Accessibility