GYVENVIETĖS, PASTATAI IR ĮTVIRTINIMAI
Gyvenviečių, gyvenamųjų ir ūkinių pastatų raida yra glaudžiai susijusi su ūkio struktūra. Jai keičiantis, įvairiais laikotarpiais keitėsi ir įtvirtinimai, pastatų forma, jų išdėstymas, paskirtis.
Baltų kraštuose žinomos stovyklavietės, kuriose žmonės gyveno jau paleolito pabaigoje ir mezolito pradžioje. Ankstyvajame ir viduriniame neolite gyvenvietėje stovėdavo keli pastatai, kuriuose gyvendavo giminingos šeimos, sudarančios atskirą gimininę bendruomenę. Šiuo laikotarpiu imami statyti ne tik antžeminiai, bet ir pusiau žeminiai pastatai. Nuo vėlyvojo neolito jau žinomos įtvirtintos gyvenvietės. Jų atsiradimas susijęs su bendruomeninių santykių ir ūkiniais pasikeitimais.
Ankstyvojo metalų laikotarpio pastatai geriausiai žinomi iš tyrinėtų ankstyvųjų Lietuvos piliakalnių. Rytų Lietuvoje piliakalniuose, t. y. ant atskirų kalvų pastatintais šlaitais, žmonės įsikūrė jau II tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje. Šiaurės vakarų Žemaitijoje tai įvyko kiek vėliau, ankstyvajame geležies amžiuje. Kitų Lietuvos regionų piliakalnių ankstyviausias sluoksnis datuojamas pirmaisiais amžiais po Kristaus.
Senasis geležies amžius. Pagal lokalizaciją senajame geležies amžiuje išskiriami du gyvenviečių tipai: įtvirtinta piliakalnio gyvenvietė ir neįtvirtinta (atvira) gyvenvietė. Šiam laikotarpiui priskiriamos greta piliakalnių besikuriančios papėdės gyvenvietės, kurių atsiradimas sietinas su demografiniais ir ūkiniais bendruomenių gyvenimo pokyčiais. Žmonės rinkosi tas vietas, kuriose buvo galima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Be to, stengtasi kurtis natūralių gamtos kliūčių saugomose vietose, patogiose gintis nuo priešų. Įtvirtintų piliakalnio gyvenviečių paskirtis buvo dvejopa. Vieni piliakalniai su patobulintais įtvirtinimais tapo gyvenamojo ir ūkinio komplekso – piliakalnio su papėdės gyvenviete – sudėtine dalimi, kuri greičiausiai atliko svarbiausią, gynybinę, funkciją. Kiti piliakalniai, kurių gana dideles aikšteles juosia sudėtingesni gynybiniai įtvirtinimai, buvo nuolatinė bendruomenės gyvenimo vieta.
Įvirtinti piliakalniai jau turėjo gana sudėtingą pylimų, griovių ir statinių bei pastatų sistemą. Piliakalnių aikštelės tebebuvo apsaugomos senaisiais būdais – ant neaukšto pylimo pastatomi stulpinės konstrukcijos aptvarai iš vertikalių ir horizontalių rąstelių ir karčių (Aukštadvaris, Trakų rajonas). Kartais piliakalnis buvo apjuosiamas pylimu su stulpų užtvara, o vidinėje jos pusėje stovėjo ilgasis pastatas (Migonys, Kaišiadorių rajonas). Pylimams ir gynybinėms konstrukcijoms naudotas plūktas ir drėbtas molis. Šiuo laikotarpiu plinta ir sudėtiniai piliakalnių įtvirtinimai, tokie kaip pylimas ir du grioviai (Kurmaičiai, Kretingos rajonas), du pylimai ir griovys tarp jų (Bražuolė, Trakų rajonas), pylimas ir griovys su medine gynybine iš vertikaliai sukaltų rąstų ir tarp jų horizontaliai sudėtų rąstų siena (Kunigiškiai (Pajevonys), Vilkaviškio rajonas).
Tam tikrus įtvirtinimus turėjo ir vadinamosios atviros gyvenvietės. Nedideli pylimai aplink tokią gyvenvietę galėjo turėti ne tik gynybinę paskirtį – jie galėjo saugoti žmones ir naminių gyvulių bandas nuo laukinių žvėrių.
Piliakalnių aikštelėse buvo statomi ilgi, stulpinės konstrukcijos pastatai. Iš dalies jie atstodavo piliakalnių įtvirtinimus aplink aikštelę. Išorines šių pastatų sienas sudarė į žemę įkasti stulpai, tarpai tarp kurių užpildyti plonesniais apvaliais rąsteliais. Ilgieji pastatai buvo suskirstyti į gyvenamąsias ir ūkines patalpas, kuriose būdavo židiniai.
Vidurinis geležies amžius. Piliakalnių paskirtis viduriniame geležies amžiuje pakito – jie tapo gynybiniai. Ant piliakalnių stovėjusios medinės pilys imtos naudoti tik kilus pavojui. Šiuo laikotarpiu pakinta ir statybos stilius – vietoje anksčiau vyravusių stulpinės konstrukcijos pastatų apie VI amžių pradedama statyti rentinius statinius.
Šio laikotarpio piliakalniai yra krantiniai – tai kranto aukštumos kyšuliai, esantys upių ir upelių slėniuose ar jų santakose, apsupti gilių daubų ar slėnių. Tokiuose kyšuliuose pastatytomis pilimis naudojosi kalvos pašlaitėje ir apylinkėse įsikūrusios bendruomenės. Pilaitės buvo nuolat stiprinamos: gilinami grioviai, aukštinami pylimai, ant kurių statomos tvoros. Ant pagrindinio pylimo ir piliakalnių aikštelių pakraščiuose statytos dvigubos stulpinės konstrukcijos sienos. Tai buvo dviaukštis statinys: pirmasis jo aukštas pritaikytas ūkinėms reikmėms, antrasis – gynybai (Apuolė, Skuodo rajonas). Į pilies kiemą buvo patenkama pro vartus, kurie dažniausiai įrengiami prie didžiojo pylimo galo. Pilių kiemai buvo nuo 500 iki 2 000 m2 dydžio. Piliakalnio aikštelės pakraščiuos stovėjo ilgi, į nedideles patalpas padalyti pastatai. Aklina šių pastatų siena buvo kartu ir pačios pilies gynybinė siena.
Viduriniame geležies amžiuje žinoma ir vadinamųjų „miniatiūrinių“ piliakalnių. Jų aikštelės buvo tik apie 100 m2 dydžio, o pylimai siekė nuo 3 iki 5 m aukštį. Tokių piliakalnių paskirtis aiškinama įvairiai – jie galėjo būti ir slėptuvės, ir genties aristokratijos buveinės, ir sakralinės paskirties statiniai.
Šiuo laikotarpiu žmonės gyveno ir piliakalnių aikštelėse, ir upių slėniuose, ir paežeriuose įkurtose gyvenvietėse. Sodybos kurtos ir piliakalnių prieigose – už gynybinio griovio. Jos buvo apsuptos grioviais ir rąstine tvora. Vietoje stulpinės konstrukcijos pastatų imta ręsti rentininius namus. Pačioje vidurinio geležies amžiaus pabaigoje jų statyba patobulėjo – sienojai buvo suleidžiami, o asloje buvusį židinį pakeitė akmenų krosnis.
Vėlyvasis geležies amžius. Dalis iš ankstesnių laikų piliakalnių buvo naudojami ir toliau, kiti įrengiami naujose vietose – prie vandens arba didžiausiose apylinkės kalvose. Šio laikotarpio piliakalniai nevienodai įtvirtinti: vakarų Lietuvoje įtvirtinti stipriau, o rytinėje jos dalyje gynybiniai įrenginiai menkesni. Tai galėtų būti paaiškinama tuo, jog būtent šiuo laikotarpiu rytinės Baltijos jūros pakrančių gyventojai susidūrė su vikingų ekspansija. Piliakalnių gyvenvietės iš esmės pertvarkomos: gerai įtvirtinamos ir paverčiamos stipriomis, naujus karo technikos reikalavimus atitinkančiomis pilimis. Piliakalniai buvo apsupami įvairaus dydžio pylimais ir grioviais tarp pylimų (Eketė, Klaipėdos rajonas). Kai dalis piliakalnio šliejasi prie laukų, toje pusėje aikštelės pakraščiuose būna supiltas puslankio formos pylimas (Aukštadvaris). Piliakalnių aikštelės ovalios ir gana didelės – 1 000–4 000 m2 dydžio, kartais net iki 1 ha. Kartais piliakalnio aikštelė grioviais ir pylimais suskirstoma į dvi ar tris nelygias dalis (Dapšiai, Mažeikių rajonas). Viena aikštelė būdavo didesnė – tai gyvenamoji ir ūkinė pilies dalis, kita dalis – gynybai skirti priešpiliai. Šio laikotarpio vakarų Lietuvos piliakalniai turėjo net po keletą priešpilių. Gynybiniai ir ūkiniai pastatai stovėjo šiapus pylimų. Tai buvo ilgas statinys, kurio išorinė siena sukrauta beveik vien iš akmenų. Jo viršutinė dalis, sujungta su pylimo siena, sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tokiuose statiniuose neaptikta krosnių ar židinių – juose buvo laikomas inventorius ir kilus pavojui slėpdavosi gyventojai. Kiek atokiau nuo gynybinių ūkinių pastatų aikštelės pakraščiuose stovėjo gyvenamieji, ūkiniai ir amatininkų namai. Tokiose pilaitėse nuolat gyvendavo tik genčių vyresnieji, kunigaikščiai ir jų kariaunos kariai.
Didžioji gyventojų dalis buvo įsikūrusi piliakalnių papėdėse ir atokiau nuo jų esančiose gyvenvietėse, kurios užimdavo nemažą plotą – 2–5 ha (Imbarė, Kretingos rajonas). Jos aptvertos medinių stulpų tvoromis, apkastos pylimais. Pastatai keturkampio plano, su krosnimis, bet be grindų. Sienos glaistytos molio tinku.
VERSLAI
Senųjų lietuvių ir jų protėvių verslai jau nuo neolito laikų buvo žemdirbystė ir gyvulininkystė. Augant ir plečiantis šioms dviem ūkio šakoms, mažėjo medžioklės, ilgą laiką buvusios pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu, reikšmė. Atskirais laikotarpiais šios ūkio šakos tai vyravo labiau, tai mažiau. Nuo senojo geležies amžiaus žemdirbystė ir gyvulininkystė tampa pagrindiniais verslais, o medžioklė pavirsta tik pagalbine ūkio šaka.
Žemdirbystė. Baltų genčių gyventuose plotuose žmonės žemdirbyste pradėjo verstis III tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje – vėlyvajame neolite. Seniausių su žemdirbyste susijusių įrankių ir kultūrinių augalų aptikta Lietuvos pajūryje (Šventojoje). Rytų baltai žemdirbyste ėmė verstis daug vėliau – vėlyvajame žalvario amžiuje (VI–V amžiais prieš Kristų).
Pirmaisiais amžiais po Kristaus baltų genčių ekonomikoje svarbiausią vietą užėmė žemės ūkis, kuriame dominavo gyvulininkystė. To laiko gyvenvietės plėtėsi jas supančiuose miškuose: norint gauti medžio anglies, kuri reikalinga geležiai lydyti, ir padidinti ganyklų ir dirbamos žemės plotus, buvo kertami medžiai. Miško kirtimo ir medienos apdirbimo svarbą žmonių gyvenime liudija vyrų kapuose randami kirviai ir medienos apdirbimo įrankiai – vedegos, peikenos, skobtai.
Viduriniame geležies amžiuje toliau gyvavo natūrinis ūkis. To meto bendruomenė gyveno nedideliais kaimeliais. Vyraujanti žemės dirbimo forma buvo lydiminė žemdirbystė, o šalia jos – ir ariamoji su dvilauke žemės dirbimo sistema.
Apie to meto žemdirbystės lygį galima spręsti iš žemės dirbimo ir derliaus nuėmimo įrankių. Žemės dirbimo įrankiai – arklai ir noragai – nėra dažni radiniai, nes jais buvo ariama, iki kol jie visiškai susidėvėdavo, ir nebuvo papročio dėti žemdirbystės įrankius mirusiajam į kapą. Šiuo metu baltų gyventose teritorijose žinomi tik du kapai, kuriuose rasti mediniai arklai geležiniu noragu (Šveicarija, Lenkija ir Uošeniekai, Latvija). Kiek daugiau geležinių noragų aptikta Lietuvos ir Latvijos piliakalnių IX–XI amžių kultūriniuose sluoksniuose.
Kitų su žemdirbyste susijusių įrankių rasta daugiau. Tai visų pirma kirviai, su kuriais į kitą pasaulį buvo išlydimi visų genčių vyrai. Kirviu buvo paruošiami lydimai. Viduriniame geležies amžiuje skirtinguose regionuose vartoti ir įmoviniai, ir pentiniai kirviai. Vakarinėje baltų regiono dalyje vyravo įmoviniai, rytinėje – pentiniai kirviai. I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje atsiranda naujas tobulesnis plačiaašmenis pentinis kirvis.
Kita svarbi su žemdirbyste susijusių įrankių grupė – kapliai, kuriais moterys pureno žemę. Dažniausiai kaplių randama Žiemgaloje, nes čia egzistavo paprotys moterims į kapus kaip įkapę dėti ir kaplį. Matyt, iš šios srities toks paprotys plito į aukštaičių, rečiau – į sėlių žemes.
Jau pirmaisiais amžiais po Kristaus derliui nuimti ir žolei pjauti vartoti pjautuvai. Viduriniame geležies amžiuje pjautuvai buvo labai įvairūs, panašūs į peilius lenkta įkote. Dalis jų turi riestą smaigalį ir lanku išlenktą geležtę. Tokie pjautuvai buvo paplitę lietuvių, aukštaičių ir žiemgalių žemėse ir vartoti nuo V amžiaus. VIII–IX amžių sandūroje pjautuvų forma pasikeičia – jie daromi didesni, ašmenys smarkiai išlenkiami lanku, atsiranda dantukų. Tokie pjautuvai paplitę visoje Lietuvoje, išskyrus etnokultūrinę kuršių sritį, kurioje vyravo dalgiai. Baltų gentys dalgius pradėjo naudoti pirmaisiais amžiais po Kristaus ir per visą I tūkstantmetį ir II tūkstantmečio pradžią jie išliko panašios formos. Dalgiai paplitę kuršių ir žiemgalių žemėse, kur vyravo paprotys dalgį dėti vyrui į kapą.
Viduriniame ir vėlyvajame geležies amžiuje augintos beveik visos dabar žinomos grūdinės (miežiai, kviečiai, avižos, rugiai, soros) ir ankštinės (žirniai, pupos, lęšiai) kultūros, taip pat ropės bei linai. I tūkstantmečio pabaigoje – II tūkstantmečio pradžioje atsiranda dvilaukė sistema, kada sėjamos vasarinės ir žieminės grūdinė kultūros. IX–XI amžiais susiformuoja trilaukė sistema: viena lauko dalis dirvonuoja, kitose dviejose sėjamas vasarojus ir žiemkenčiai. Žemės ūkio produktai tuo metu sudaro pagrindinį žmonių maisto racioną.
Gyvulininkystė. Apie gyvulininkystės lygį ir mastą galima spręsti iš piliakalniuose ir gyvenvietėse randamų gyvulių kaulų. Jau vidurinio geležies amžiaus piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose vyrauja naminių gyvulių kaulai. Naminių gyvulių įvairovė leidžia kalbėti apie mėsos ir pieno ūkį. Lietuvos archeologinė medžiaga rodo, kad bandos pagrindą sudarė stambūs raguočiai. Pagal gausumą antrą vietą užima kiaulės, trečią – smulkieji raguočiai, kurie buvo visapusiškai naudingi, nes teikė ne tik vilną, kailį, mėsą ar pieną, bet ir jiems laikyti reikėjo mažiau pastangų. Stambūs raguočiai, be mėsos ir pieno, buvo naudojami žemei arti ir kaip traukiamoji jėga. Tam tikslui buvo naudojami ir arkliai. IX–XI amžiais Vidurio Lietuvoje atsirado žirgų kapinynų, kas rodo, jog žirgų svarba žmonių gyvenime labai išaugo – arkliais ne tik ariama, jie reikalingi kariaujant, o mėsa tinka maistui.
Gyvulininkystė ir žemdirbystė Lietuvoje I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje buvo glaudžiai susijusios. Tik užsiimdami šiais dviem verslais žmonės galėjo garantuoti sau pragyvenimo šaltinį ir sukurti papildomų produktų.
Pagalbiniai verslai: medžioklė, žvejyba, bitininkystė. Be pagrindinių verslų, žemdirbystės ir gyvulininkystės, gyventojai turėjo ir pagalbinių veiklos šakų: vertėsi medžiokle, žvejyba, bitininkyste. Beveik visą I tūkstantmetį medžioklė išliko kaip svarbi pagalbinė ūkio šaka, tik I–II tūkstantmečių sandūroje jos vaidmuo smarkiai sumažėjo. Tai rodo randamų naminių ir sumedžiotų gyvūnų kaulų santykis. Sumedžiotų gyvūnų kaulai nesudaro nė 10 % visų rastųjų. Medžioti daugiausiai stambūs žvėrys – briedžiai, elniai ir šernai, kas rodo, jog žvėrys medžioti mėsos ištekliams papildyti. Kiek mažiau sumedžiojama kailinių žvėrelių – bebrų, kiaunių, šermuonėlių ir voverių. Brangiakailių žvėrelių medžioklė tuo metu suaktyvėja, jų kailiai tampa prekybos objektu.
Medžioklės įrankiai kinta lėtai. Viduriniame geležies amžiuje jie išlieka tie patys, kaip ir prieš šimtus metų – tai ietys ir strėlės. Taip pat naudojami spąstai, kilpos, tinklai.
Nemažą reikšmę turėjo ir žvejyba. Apie ją turime labai mažai duomenų. Piliakalniai ir gyvenvietės dažniausiai įrengiami upių ar ežerų pakrantėse, todėl žmonėms žuvys buvo papildomas maisto šaltinis. Žvejybos įrankiai ir būdas beveik nepakitę išliko ištisus tūkstantmečius. Keitėsi tik medžiagos, iš kurių jie buvo daromi. IX–XI amžiais piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkama geležinių žeberklų ir kabliukų, akmeninių ir molinių tinklų pasvarų. Žuvys buvo žvejojamos tinklais, gaudomos bučiais, meškerėmis ir žeberklais.
I tūkstantmetyje – II tūkstantmečio pradžioje vienas iš pagalbinių verslų buvo bitininkystė. Ji buvo daugiausiai drevinė. Bitininkystės produktų svarba ir poreikis augo: vaškas buvo reikalingas papuošalams gaminti, be to, jis buvo vienas iš svarbiausių prekybos objektų, medus vartotas maistui, gėrimams ir vaistams. Kaip papildomi maisto šaltiniai, matyt, kaip ir anksčiau, išliko uogavimas, riešutavimas, grybavimas, renkami laukiniai vaisiai.
AMATAI
Amatai susiję ne tik su bendruomenės veiklos specializacija, bet ir su turtine diferenciacija. Turėdami daugiau atliekamų produktų, žemdirbiai užsakydavo dailesnius ir brangesnius papuošalus, ginklus, įrankius. Šie procesai baltų kraštuose dėl nedidelių bendruomenių vyko lėtai. Tik vėlyvojo geležies amžiaus kapinynuose, gyvenvietėse ir lobiuose aptinkama daug daugiau geležinių, žalvarinių, sidabrinių ir pasidabruotų dirbinių negu ankstesnio laikotarpio paminkluose. IX–XI amžiais amatininkai jau pagamindavo tiek gaminių, kad jais galėjo aprūpinti ne tik savo bendruomenę, todėl įvairiuose archeologiniuose paminkluose rastų dirbinių formos panašios ar net vienodos. Amatininkai kūrėsi prie pilių ir gyvenviečių, kurios ilgainiui išaugo į amatų ir prekybos centrus.
Geležies gavyba ir kalvystė. Gyventojai Lietuvos teritorijoje su geležiniais dirbiniais susipažino dar ankstyvajame geležies amžiuje. Tikriausiai jau tada pradėta gaminti dirbinius iš vietinės žaliavos, tačiau tikrąja metalurgijos pradžia reikėtų laikyti pirmuosius dešimtmečius po Kristaus, kai masiškai buvo pradėta lydyti geležį iš balų rūdos. Vienintelis geležies šaltinis Lietuvoje buvo vadinamoji balų rūda, kuri randama visoje teritorijoje. Rūda kasama pelkėtose vietose. Prieš lydydami ją plaudavo, džiovindavo, smulkindavo, apdegindavo. Tokiu būdu ji buvo išgryninama. Geriausiai geležies gavybą atspindi lydymo krosnelių liekanos ir metalurginis šlakas. Krosnelių liekanų aptikta piliakalniuose (Aukštadvaryje, Trakų rajone; Paplienijoje, Telšių rajone) ir gyvenvietėse (Lieporiuose, Šiaulių mieste). Dažniausiai išlieka tokių krosnelių apatinė dalis – padas, ant kurio iš molio būdavo statoma cilindro pavidalo krosnelė. Geležies lydymo šlako, dar vadinamo gargažėmis, randama daugelyje vietų, ypač gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose.
Manoma, kad viduriniame geležies amžiuje tie patys žmonės lydė geležį ir iš jos kalė dirbinius. Nors galėjo būti ir taip, jog kiekviena bendruomenė pati pasigamindavo geležies, o kalviai galėjo būti atvykėliai, kurie nukaldavo reikiamus įrankius ir ginklus. Vėlyvajame geležies amžiuje metalų apdirbimas tapo pagrindiniu tam tikros grupės žmonių pragyvenimo šaltiniu ir visiškai atsiskyrė nuo žemės ūkio.
V–VIII amžiais Lietuvos teritorijoje vartota apie 30 įvairių geležinių dirbinių. Tuo metu jau buvo žinomos ir taikomos visos esamos geležies dirbinių gamybos technologijos. IX–XI amžiais galima kalbėti apie didžiausią kalvių technologinį laimėjimą – Damasko plieno gamybą, kuris, kaip manoma, atkeliavo iš germanų. Tai viena iš aukštos kokybės raštuotojo plieno rūšių, gaunama suvirinus į vieną juostą įvairaus anglingumo plieno gabalus ar supintas vieleles. Daugiausiai buvo nukalama Damasko plieno ietigalių, kiek mažiau – kalavijų.
Remiantis geležinių dirbinių kiekiu, galima manyti, kad kiekvienoje stambesnėje gyvenvietėje turėjo būti po savo kalvį, kuris nukaldavo žemės ūkio padargus, kitus buityje reikalingus geležinius dirbinius. Tačiau šie kalviai V–IX amžiais dar buvo kartu ir žemdirbiai, nes turėdami mažai darbo su kitais bendruomenės nariais dalį laiko skirdavo žemdirbystei. Lietuvoje kalvis nuo žemdirbio ir geležies gamintojo pradėjo atsiskirti nuo XI–XII amžių. Vėlyvajame geležies amžiuje, galutinai atsiskyrus amatams, vietiniai kalviai kaldino beveik visą produkciją – ginklus, papuošalus, darbo įrankius.
SPALVOTOJI METALURGIJA IR JUVELYRIKA
Be geležies apdirbimo ir kalvystės, kitas svarbus baltų genčių amatas buvo spalvotųjų metalų lydymas ir dirbinių iš jų gamyba. Apie to meto juvelyrikos lygį ir mastą galima spręsti iš labai gausių kapinynų radinių. Papuošalų gamybai daugiausiai vartotas žalvaris, rečiau alavas, sidabras ir itin retai auksas. Žalvario sudedamosios dalys per visą metalų laikotarpį liko tos pačios: varis, cinkas, alavas ar švinas, keitėsi tik jų santykis. Baltai turėjo savitą papuošalų stilių, visai nepanašų į kaimynų. Tai rodo, jog juvelyrai buvo vietiniai meistrai.
Skirtingai nei geležies apdirbimas, spalvotoji metalurgija ir juvelyrika buvo susijusios su prekyba. Spalvotųjų metalų Pabaltijyje nėra. Jų lazdelių pavidalu įveždavo pirkliai iš Vidurio Europos kasyklų, kurios buvo Karpatuose ir Alpėse. Spalvotųjų metalų lydymo krosnelės beveik nepakito per visą metalų lydymo laikotarpį. Viduriniame geležies amžiuje žalvariniai papuošalai dažniausiai buvo liejami. Jiems lieti naudotos vienkartinės molinės formelės. Bet liejant reikėjo daugiau žaliavos, pasitaikydavo daug broko, todėl spalvotieji metalai buvo apdirbami ir kitokiais būdais: kalimu ir tempimu. Būdavo kalamos įvairios juostinės ir masyvios apyrankės, pasaginės segės, kabučiai, apkalai ir plokštelės, kuriomis puošiami žalvariniai papuošalai, daromi kovos peilių ir kalavijų makštų apkaustai. Iš nukaltos ir ištemptos įvairaus storio vielos darytos antkaklės, žiedai, plonytėmis vielutėmis apvyniojamos kalavijų ir peilių rankenos. Juvelyrai dirbinius galutinai užbaigdavo ir kitais būdais: šlifuodami, dildydami, kniedydami, lituodami, spausdami, tordiruodami (vielą sukdami aplink savo ašį), graviruodami.
Apie I tūkstantmečio vidurį pasirodo vietinės kilmės papuošalų, pagamintų iš sidabro žaliavos. Jų padaugėja V–VII amžiais. Kapuose sidabrinių papuošalų randama kartu su žalvariniais. Anksčiau už sidabrinius papuošalus pasirodo sidabruoti ar dengti sidabro plokštelėmis papuošalai. Sidabravimo procesui labai svarbus yra alavas, todėl su sidabru turėjo būti importuojamas ir šis metalas.
Visų laikotarpių baltų papuošalams būdingi gausūs ornamentai, ypač geometrinio rašto. Ornamentuojama specialiais įrankiais – rėžtukais, smailiagaliais kalteliais. Patį ornamentą dažniausiai sudaro įvairios susikertančios linijos, rombai, trikampėliai, įkartėlės, apskritimai, akutės, taškeliai ar jų grupės.
Nors juvelyrų dirbinių rasta labai gausiai, tačiau jų darbo įrankių aptikta nedaug. Tai tigliai metalui tirpinti, samteliai jam pilstyti, liejimo formelės, replės, priekalėliai, plaktukai, kalteliai.
NAMŲ VERSLAI
Puodininkystė. Ši viena iš svarbiausių ūkio šakų nuėjo bene ilgiausią raidos kelią – nuo neolito, kai pasirodė pirmieji smailiadugniai rankomis lipdyti puodai, iki žiedžiamojo rato atsiradimo. Ilgą laiką Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, moterys lipdė rankomis. Puodai ūkyje vartoti atsargoms laikyti, virti, iš jų valgė. Paskirtis lėmė ne tik puodų formą, bet ir jų kokybę.
Geležies amžiuje keramikos gamybos būdas mažai tepakito.
Ankstyvajame ir senajame geležies amžiuje lipdomi tų pačių formų puodai, kaip ir žalvario amžiuje. Šiuo laikotarpiu visa keramika baltų žemėse labai supanašėja. Pirmaisiais amžiais po Kristaus Lietuvos ir Latvijos teritorijose pasirodo grublėtoji keramika, kai nulipdyto ir pradžiūvusio puodo išorė apdrėbiama moliu, todėl paviršius tampa grublėtas. Puodai įvairaus dydžio, mažai profiliuotomis sienelėmis, be ąsų, dažniausiai neornamentuoti, blogai išdegti. Mažiau aptinkama puodų lygiu gludintu paviršiumi. Molio masė liesinama granito priemaišomis.
Kalbant apie puodų paskirtį, reikia išskirti ritualinę keramiką, kuri buvo dedama mirusiajam į kapą. Tai pirmiausiai vadinamoji miniatiūrinė keramika, randama Lietuvos pajūrio kapinynuose per visą geležies amžių. Nuo X amžiaus Rytų Lietuvos pilkapių kultūros degintiniuose kapuose randama ir žiestų puodų.
Iš turimų duomenų galima spręsti, kad viduriniame geležies amžiuje dar nebuvo puodžių amatininkų, puodus lipdėsi kiekviena šeima savo poreikiams. IX–XI amžiais pastebima, kad visą I tūkstantmetį vyravusią lipdytinę keramiką pamažu keičia žiesta. Šios kaitos požymiai atsispindi lipdytuose ir jau apžiestuose puoduose. Be to, pasirodo lipdytų puodų su būdingu žiestai keramikai ornamentu. Tyrinėjimais nustatyta, kad žiedžiamasis ratas į Lietuvą atkeliavo apie X amžių dviem keliais: rytinius Lietuvos regionus žiedžiamasis ratas pasiekė iš kaimynystėje apsigyvenusių rytų slavų, vakarinius – per prūsų ir jotvingių gentis iš vakarų slavų. Skiriasi ir ankstyvosios žiestos keramikos forma bei ornamentai. Rytų Lietuvoje aptinkamai keramikai būdingas lygių ar banguotų linijų raštas viršutinėje indo dalyje. Vakarų Lietuvoje rasti puodai ornamentuojami šukučių ar ratelio pavidalo štampeliais.
Žiesta keramika – tai naujo ekonominio lygmens rodiklis. Ji puodininkystę išskiria iš namų verslų kaip atskirą amatų šaką. Tuo metu atsiranda amatininkų, kurie žiedžia puodus ne tik savo reikmėms, bet ir parduoti.
Be puodų, iš molio lipdomi verpstukų smagračiai, formelės, tigliai ir kiti įrankėliai spalvotiesiems metalams lydyti.
Medžio apdirbimas. Nėra abejonės, jog medis buvo plačiai naudojamas nuo pačių seniausių laikų – iš jo daryti visi ūkyje vartoti padargai ar jų dalys, tačiau išlikusių medinių daiktų turime išties nedaug. Dažniausiai aptinkama medžio apdirbimo įrankių. Medis buvo reikalingas geležinių įrankių kotams ir ginklų rankenoms. Medžio apdirbimo įrankiai nuo pirmųjų amžių po Kristaus mažai pasikeitė. Pagrindinis įrankis medžiui apdirbti buvo kirvis. Be jo, naudoti peiliai, kaltai, kalteliai, vedegos, skobtai, drožtuvai. Šių įrankių rasta ir gyvenviečių sluoksniuose, ir pavieniuose kapuose. Galbūt jie buvo dedami į medžio drožėjų, kurių turėjo būti kiekvienoje bendruomenėje, kapus.
Kaulo ir rago apdirbimas. Įvairiems reikalams ir toliau naudotas kaulas, tik, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, jau nuo vidurinio geležies amžiaus jo naudojama daug mažiau. Iš kaulo daromos smulkių įrankių rankenėlės, šukos, adikliai, dūdelės. Vidurinio geležies amžiaus laikotarpiu vis dažniau iš ragų dirbdinami geriamieji ragai.
Gintaro apdirbimas. Gintaras visais laikais buvo mėgstamas papuošalų meistrų ir prekeivių. Lietuvos gyventojai jau nuo neolito gamino gintarinius dirbinius ir papuošalus bei jais prekiavo su šiauriniais ir pietiniais kaimynais. Baltijos gintaro neolitinių dirbinių randama Estijoje, Novgorodo ir Tverės srityse, Suomijoje ir Švedijoje.
Bronzos amžiuje svarbiausiu baltų mainų į vario lydinius objektu tapo gintaras. Daug gintaro dirbinių randama Vidurio ir Pietryčių Europos vario kasyklų zonose, tačiau didžiausią reikšmę gintaras įgavo Romos imperijos laikais, senajame geležies amžiuje. Jis buvo svarbus prekybos objektas ne tik Romos provincijose, bet ir baltų žemėse. Daugelyje senojo geležies amžiaus paminklų drauge su romėniškais dirbiniais randama ir gintaro papuošalų. Gintaru puošėsi visi – vyrai, moterys ir vaikai. Didžioji gintarų dalis rasta mergaičių ir moterų kapuose. Dažnai iš gintaro karoliukų verti vėriniai, dažniausiai su emalio ir stiklo karoliais, o kartais ir su žalvarinėmis įvijomis. Neretai kapuose randama po vieną gintarinį karolį-amuletą, dažniausiai – vyrų kapuose, bet jų pasitaiko ir moterų, ir mergaičių kapuose. Įdomu tai, jog šiuo laikotarpiu nerasta nė vieno vėrinio, sudaryto tik iš gintaro karolių. Kuo toliau nuo jūros, tuo mažiau gintaro randama senojo geležies amžiaus paminkluose, tačiau nuo V amžiaus antrosios pusės, žlugus Romos imperijai, gintaro pagausėja visuose Lietuvos paminkluose.
Verpimas, audimas, siuvimas. Nė viena šeima negalėjo išsiversti be verpimo, audimo ar siuvimo. Kapuose kartais randama menkų buvusių drabužių likučių. Iš jų galima spręsti, kad lininiai audiniai buvo dvinyčiai, vilnoniai viršutiniai – keturnyčiai, kurie iki vėlyvojo geležies amžiaus pradžios buvo audžiami vertikaliosiomis staklėmis. Kur kas dažniau kapuose randama su šiuo verslu susijusių įrankių – tai adatos ir verpstukų smagračiai, dažnai vadinami tiesiog verpstukais. Labai retai aptinkama žirklių. Adatos gamintos iš bronzos ir geležies, verpstukai – iš molio, akmens, rečiau – iš gintaro. Moliniai verpstukai gerai išdegti, akmeniniai ištekinti iš minkšto smiltainio akmens. Jie dažniausiai būna dvigubo nupjauto kūgio ir cilindro formos, kartais ornamentuoti duobutėmis, susikertančių linijų grupėmis, tinkliniu raštu ar lygiagrečių horizontalių linijų eilėmis. XI amžiaus piliakalnių kultūriniuose sluoksniuose aptinkama ir šiferinių verpstukų. Tai atvežtiniai senosios Rusios dirbiniai.
Be audinių, buvo audžiamos juostos. Jų audimo įrankių randama kuršių kapuose. Juostos taip pat ir vytos. Siūlai dažomi augalinės kilmės dažais, kuriais mokėta išgauti mėlyną, raudoną, geltoną, rusvą spalvas. Drabužiai siūti ir iš kailio bei odos. Odos vartotos taip pat diržams, perpetėms, batams, kovos peilių ir kalavijų makštims, žirgo aprangos detalėms.
PREKYBA
Viena iš svarbiausių seniausios Lietuvos visuomenės gyvenimo sričių buvo prekyba ir prekybos keliai. Prekiauta visais laikais, skyrėsi tik prekybos interesai. Per visą akmens ir žalvario amžių pagrindinis prekybos objektas buvo žaliavos: pradžioje – titnagas, gintaras, žalvario amžiuje – varis, cinkas, alavas, bronziniai ginklai ir papuošalai, ankstyvajame geležies amžiuje – geležis ir jos dirbiniai. Kai baltai patys išmoko išgauti geležį iš balų rūdos, pakilo genčių gyvenimo lygis ir jų dėmesys nukrypo į prabangos reikmenis – sidabrą, emalio ir stiklo dirbinius.
Akmens amžius. Per visą akmens amžių pagrindinė žaliava įrankiams daryti buvo titnagas. Lietuvoje kokybiško titnago telkinių yra tik pietinėje ir pietrytinėje dalyje, todėl dabartinės Estijos, Latvijos ir Šiaurės Lietuvos gyventojai geros kokybės titnago atsigabendavo iš Pietų Lietuvos ir Šiaurės Vakarų Baltarusijos teritorijų. Neolito laikotarpiu iš Valdajaus į Rytų Latviją ir Lietuvą ėmė plaukti juodasis ir geltonasis titnagas. Neolite suintensyvėjo prekyba gintaru. Su šiauriniais kaimynais imta prekiauti gintaro papuošalais, o įsivežami žaliojo skalūno dirbiniai.
Ankstyvųjų metalų laikotarpis. Pirmasis metalas, apie 1800 metus prieš Kristų pasiekęs baltų žemes, buvo alavinė bronza. Žalvariniai dirbiniai Lietuvos teritorijoje žinomi iš XVI amžiaus prieš Kristų paminklų, tačiau beveik visi žalvario ir senojo geležies amžiaus metaliniai dirbiniai buvo liejami iš alavinės bronzos. Žalvario lydiniai mūsų kraštuose ir visame Pabaltijyje įsigalėjo senojo geležies amžiaus pradžioje, t. y. apie 10–40 metus po Kristaus. Manoma, kad pirmieji žalvario dirbiniai – kirviai ir papuošalai – atkeliavo iš Vidurio Europos vario kasyklų. Svarbiausias baltų mainų objektas – gintaras, kurio daug dirbinių randama Vidurio ir Pietryčių Europos vario kasyklų zonose. Gana greitai baltų metalurgai išmoko vario lydinius apdirbti vietoje, tad į baltų kraštus imta gabenti vario lydinių lazdeles, iš kurių vietiniai meistrai darė ginklus, darbo įrankius ir papuošalus – žalvarinius atkraštinius kirvius, siaurus ilgus Nortikių kirvius, didelius ietigalius su plačiomis atsparnėmis, smeigtukus, antsmilkinius ir kita.
Apie VII amžių prieš Kristų baltų žemėse pasirodo ankstyviausi geležiniai dirbiniai. Visi jie įvežtiniai. Manoma, kad geležiniai dirbiniai baltų žemes pasiekdavo tais pačiais prekybos keliais, kuriais buvo gabenami vario lydiniai. Senojo geležies amžiaus pradžioje geležies jau nebereikėjo įsivežti, baltai ėmė lydyti geležį iš vietinės balų rūdos.
Senasis geležies amžius. Šiuo laikotarpiu baltai ima vežtis prabangos daiktus ir tauriuosius metalus. Sidabras Lietuvos teritorijoje pasirodo jau I–II amžiais. Pagrindine prekybos partnere tampa Romos imperija. I–IV amžiais gyvuoja vadinamasis Gintaro kelias, jungiąs Sembos pusiasalio baltus su Romos imperija. Manoma, kad šiuo keliu buvo gabenamas ne tik gintaras, bet ir žvėrių kailiai, odos, medus, vaškas. Mainais iš Romos imperijos provincijų į baltų kraštus buvo įvežamos žalvarinės, sidabrinės ir auksinės monetos, žalvariniai indai, stiklinės taurės, keramika, stikliniai ir emalio karoliai, įvairūs žalvariniai, sidabriniai, paauksuoti ir emaliu puošti papuošalai, romėniški kalavijai ir sidabro bei vario žaliava.
Baltijos pakrančių gyventojams svarbus buvo ir jūros kelias. Juo palaikydavo prekybinius ryšius su romėniškomis Galijos ir Pareinės provincijomis, iš kur romėnų laivai plaukdavo aplink Jutlandijos pusiasalį iki Vyslos, Oderio, gali būti, jog pasiekdavo ir Nemuno bei Dauguvos žiotis.
Tuo pat metu rytų keliais, ėjusiais Pruto, Dniestro, Pietų Bugo ir Dniepro upėmis, buvo palaikomi ryšiai su Juodosios jūros šiaurinės pakrantės miestais. Baltų gentims svarbiausias buvo Dniepro kelias. Vidaus prekybiniams mainams didelę reikšmę turėjo Nemuno, Neries, Nevėžio, Dubysos, Jūros ir Minijos upės.
Senajame geležies amžiuje prekybiniai ryšiai palaikomi ir su pietine Skandinavija, Pabaltijo finougrų gentimis, kurių teritorijoje aptikta Lietuvos baltų gentims būdingų dirbinių: antkaklių kūginiais galais, laiptelinių, apskritų ažūrinių segių, rozetinių smeigtukų.
Lietuvos baltai palaikė ryšius ir su į rytus gyvenusiomis baltų gentimis. Manoma, kad iš rytų baltų genčių Lietuvos gyventojai perėmė lazdelinius smeigtukus.
Vidurinis geležies amžius. Žlugus Romos imperijai – pagrindinei prekybos partnerei, V–VI amžiais laikinai apmirė ir prekyba, tačiau ji visiškai nenutrūko, pasikeitė tik prekybos kryptis – iš pietų ir pietvakarių ji pasuko šiaurės, šiaurės vakarų kryptimi. Šiuo laikotarpiu pradedama intensyviau prekiauti su Vakarų Europa ir Skandinavija. Nemunas ir toliau tebelieka svarbus prekybos kelias. Jo žemupiu į Lietuvą atkeliauja spalvotieji metalai, naujo pavyzdžio ginklai, prabangos prekės ir kitos naujovės. Pagrindinė baltų eksporto prekė – gintaras – pradeda dominti germanų didikus.
Pagrindinė atvežtinė prekė ir toliau lieka spalvotieji metalai – varis, cinkas, alavas, švinas, sidabras. Prekyba ir mainai vyksta dviem kryptimis – prekiaujama tarpusavyje ir su kaimynais. Tarpusavio prekybą tarp baltų genčių reikėtų vadinti mainais, nes šiuo laikotarpiu prekė keičiama į prekę, nors su tolimesniais kraštais genčių diduomenė galėjo atsiskaitinėti ir sidabru arba tuo metu cirkuliavusiais pinigais ar juos pakeičiančiais ekvivalentais – kailiais ar gintaru. Mainų prekės buvo vaškas, odos, žemės ūkio produkcija.
Tarpgentiniuose mainuose svarbiausias tampa gintaras, nes juo puošiasi ir lietuvės, ir latgalės, ir sėlės, ir aukštaitės bei kitų genčių moterys. Ankstesniais laikotarpiais gintaras dažniausiai iškeliaudavo į Romos provincijas, o viduriniame geležies amžiuje jo vis dažniau randama ir kitų baltų genčių moterų kapuose. Gintaras atkeliaudavo iš kuršių žemių, o į pajūrio sritį iš miškingųjų vietovių vežami kailiai, geležies lydiniai, kai kurie papuošalai, todėl kartais kapuose randama tai sričiai nebūdingų papuošalų ar ginklų.
Daugiau duomenų turime apie prekybą su tolimesniais kraštais. Visus išlikusius atvežtinius radinius galima suskirstyti į kelias grupes: ginklai, karių apranga, geriamieji ragai ir papuošalai. V–VI amžiais ypač aktyviai buvo prekiaujama ginklais. Tai, matyt, lėmė neramumai Vidurio Europoje. Patys ankstyviausi šio laikotarpio atvežtiniai kalavijai datuojami V amžiumi, rasti Krikštonyse ir Taurapilyje, vadinamuosiuose kunigaikščių kapuose. Be kalavijų, yra atvežtinių skydų umbų (antskydžių). Vyrai turėjo ir atvežtinių pentinų. Jie skirtini Tiuringijos meistrams. Patys ankstyviausi sidabriniai ir žalvariniai geriamųjų ragų apkalai taip pat ne vietinių meistrų darbo, bet atvežti iš Skandinavijos.
Per visą vidurinį geležies amžių nuolat prekiauta papuošalais. Didžiausią atvežtinių papuošalų grupę sudaro stiklo karoliai, nors jų, palyginti su senuoju geležies amžiumi, rasta daug mažiau. Visi stiklo karoliai atvežtiniai, nes baltų kraštuose stiklo dirbtuvių nebuvo. Tuo metu vyravo paprotys apvaras verti ne vien iš stiklo karolių. Greta atvežtinių stiklo, emalio karolių būdavo veriami ir vietoje pagaminti gintaro karoliai ar žalvarinės įvijos. Šiuo laikotarpiu labiausiai buvo paplitę mėlyni stiklo karoliai, nors pasitaikydavo ir žalsvų, gelsvų, retai – raudonų ir juodų karoliukų. Mažiausiai karolių rasta VI–VII amžių kapuose. Matyt, tuo metu jų gamyba senuosiuose centruose nutrūko. Atvežtinės buvo ir mėlyno stiklo akutės, kuriomis buvo puošiami kabučiai ir smeigtukų galvutės.
Teritorijoje tarp Vyslos ir Pasargės rasta nemažai vidurinio geležies amžiaus pradžios lobių su aukso dirbiniais – monetomis ir papuošalais, kurie priskiriami skandinavams. Žinomi 7 tokie lobiai.
Laikotarpio pabaigoje labai svarbūs prekybai tampa Gotlandas ir Dauguvos upė, kuria lengvai pasiekiamas Dniepras ir Juodoji jūra. Į šią prekybą įsitraukia ir baltų gentys, gyvenusios dabartinės Lietuvos teritorijoje. Lietuvos upės, ypač Nemunas, tampa svarbiais vandens keliais, pagyvėja prekyba su miškingais Lietuvos regionais.
Be spalvotųjų metalų, į baltų genčių teritoriją gabenamos ir kasdieninio vartojimo prekės, iš kurių svarbiausia turėjo būti druska. Ji iš Pomeranijos, Persantės slėnio, jūra, o vėliau upėmis ir sausuma pasiekdavo Lietuvą.
Nors prekyba ir mainai viduriniame geležies amžiuje plėtėsi apimdami visas baltų apgyventas teritorijas, tačiau šiuo laikotarpiu prekyba dar netapo verslu. Nerandama kapų su svarstyklėmis ir svareliais, kurie būtų datuojami viduriniu geležies amžiumi. Tuo tarpu tokių germanų genčių kapų yra žinoma.
Vėlyvasis geležies amžius. Apie IX–XI amžių baltų genčių prekybą daugiausiai žinių suteikia archeologiniai radiniai – atvežtiniai daiktai, sidabro lydiniai, žalvario ir sidabro žaliava, svarstyklės ir svareliai, taip pat numizmatinė medžiaga – arabų monetos ir keli Vakarų Europos denarai.
Vėlyvuoju geležies amžiumi datuojamų spalvoto stiklo karolių daugiausiai rasta Vakarų Lietuvoje, nors pavienių pasitaiko ir Rytų Lietuvoje. Iš jų išsiskiria smulkūs melsvos, žalsvos spalvų apvalūs ar dvigubo nupjauto kūgio formos karoliukai. Atskirų apvarų jie nesudaro, aptikta daugiausiai pavienių arba įmaišytų į kitų stiklinių karolių apvaras. Tokių karolių rasta Latvijoje ir slavų gyvenamose teritorijose. Atlikti tyrimai parodė, jog šios formos spalvoto stiklo karoliai greičiausiai pateko į baltų žemes iš Bizantijos arba Egipto. Iš ten importuoti ir juodi bei raudoni, taip pat auksinės ir sidabrinės spalvų karoliai. Daugiausiai jų rasta vakarinėje Lietuvos dalyje. Kaklo apvaros vertos ir iš sraigių kauri kiautelių, kurie atkeliavo iš Maldyvų salų, esančių Indijos vandenyne, ir kuriuos arabų pirkliai išplatino po visą Rytų pasaulį. Į Pabaltijį jie pateko per Artimuosius Rytus, Volgos, Dniepro, Vyslos ir Dauguvos upėmis. Manoma, kad į Lietuvą kauri kiauteliai pateko iš Latvijos, kur jie ypač išplito IX–XIII amžiais.
Vėlyvajame geležies amžiuje Lietuvos teritorijos gyventojai žalvario žaliavos daugiausiai gaudavo iš pietinių Padunojės sričių ir Vakarų Europos. Žalvaris buvo atvežamas lazdelių pavidalu, kurių forma ir svoris buvo labai panašūs į sidabrinių. Be žalvario, šiuo laikotarpiu labai pagausėjo sidabrinių ir pasidabruotų dirbinių. Rytų Pabaltijį daugiausiai pasiekdavo Vakarų Europos kasyklų sidabras. Nuo I tūkstantmečio vidurio sidabro į Lietuvą patekdavo ir iš skandinavų kraštų. Nuo VIII amžiaus pabaigos sidabras į Europą atkeliaudavo iš arabų pasaulio sidabrinėmis arabų monetomis. IX amžiuje jų pasirodė ir Pabaltijyje. Arabų dirhamai ir į Pabaltijį, ir į kitus Europos kraštus patekdavo kapotomis monetomis. Tai rodo, kad jie buvo naudojami ne tik kaip pinigas, bet ir kaip žaliava sidabrinių dirbinių gamybai.
Baltų gentims, palaikančioms prekybinius ryšius su Vakarais, svarbūs tarpininkai buvo Skandinavijos kraštai. Per juos į baltų kraštus prekės buvo plukdomos jūra ir upėmis, gabenamos sausuma. Viena iš svarbiausių prekių su Skandinavija ir kitais Vakarų Europos kraštais buvo ginklai. Kalavijai sudaro gausiausią atvežtinių dirbinių grupę. Tai diduomenės narių ginklai. Kalavijai į baltų žemes buvo vežami iš kelių gamybos centrų: iš Pareinės ir Skandinavijos. Pareinė tuo metu buvo žymus kalavijų gamybos centras, kuriame buvo gaminamos kalavijų geležtės, kartais su įrašais ULFBERHT. Šiuo metu baltų žemėse surasta apie 50 kalavijų su įrašais ant geležčių. Manoma, kad iš Pareinės šie kalavijai į Lietuvą pateko per Gotlando pirklius. Iš Skandinavijos patekusius ir neabejotinai vikingų kalavijais galima laikyti tuos, kurių apdaila skandinaviško stiliaus – jie puošti pintiniu raštu ir gyvūniniais motyvais.
Be kalavijų, į Lietuvą buvo įvežami ir ietigaliai. Jų plunksnos ilgos, siauros, o įmovos puoštos skliautiniu ornamentu. Jie datuojami VIII amžiaus pabaiga – XI amžiaus pradžia. Manoma, kad šie ietigaliai į baltų žemes pateko iš Skandinavijos, kur jie buvo plačiai naudojami vikingų.
Kiti atvežtiniai ginklai – tai plačiaašmeniai kovos kirviai vėduokliniais ašmenimis. Dalis jų nukalti vietinių meistrų, nusižiūrint į atvežtinius, perimant jų formą ir technologiją. Iki šiol baltų kraštuose surasta apie 200 tokių kirvių. Jie kildinami iš Skandinavijos. Tai vienas iš pagrindinių XI–XIII amžiaus vikingų ginkluotės elementų.
Vėlyvajame geležies amžiuje prekyba buvo viena iš svarbiausių ekonominio gyvenimo sričių. Tai rodo kapuose ir piliakalniuose rastos svarstyklės ir svareliai, kurie yra svarbūs svorio matams ir jų vienetams nustatyti. Lietuvos teritorijoje dabar žinomos 56 svarstyklės iš 25 radimviečių. Jos beveik visos aptiktos laidojimo paminkluose, išskyrus vėlyvesnes, rastas Vilniaus Žemutinėje pilyje. Visos svarstyklės nedidelės, sulankstomos. Jas sudaro žalvarinis skersinis, ant kurio galų žalvarinėmis grandinėlėmis ar tiesiog virvutėmis pritvirtintos žalvarinės gaubtos lėkštutės. Kartu su svarstyklėmis kapuose dažnai randama ir žalvarinių svarelių (net po kelis), nors nemažai jų aptinkama ir atskirai. Svarelių pasitaiko daugiau nei svarstyklių. Lietuvoje šiuo metu 22 radimo vietose aptikta 117 svarelių. Jie geležiniai, padengti plonu žalvario sluoksniu, daugiausiai dvigubo nupjauto kūgio ar statinėlės formos, svoris svyruoja nuo 20 iki 40 g. Svarstyklės ir svareliai baltų kraštuose pasirodė X amžiuje ir paplito XI–XII amžiais. Dauguma kapų su svarstyklėmis ir svareliais aptikta Pajūryje – prie pagrindinio prekybos kelio. Baltų ir kitų kraštų svarstyklių forma vienoda, tik skirtinga ornamentika. Iš savitos svarstyklių ornamentikos galima spręsti, jog jos kiekviename krašte būdavo gaminamos vietoje. Svarstyklių ir svarelių randama įkapių turtinguose kapuose. Svarstyklėmis su svareliais buvo sveriami brangieji metalai – sidabras ir galbūt žalvaris, taip pat monetos ir sidabro lydiniai, kurių svoris dažnai sutampa su didesnių svarelių svoriu. Sidabrui ir monetoms sverti turėjo būti sukurta tam tikra svorio matų sistema. Kad tokia sistema egzistavo, galima spręsti iš svarelių, kurių dalis galuose turi įmuštus ženklus: akutes arba kryžiukus, kurie turėjo reikšti tam tikrą svorio matą. Nustatyta, kad tuomet Lietuvoje vyraujanti svorio matų sistema buvo skandinaviškoji. Jos pagrindas buvo markė, dalijama į eres ir artūgus. Markės svoris 204 g, erės – 25 g, artūgo – 8,5 g. Bet egzistavo ir antroji matų sistema, kurios pagrindas buvo arabų dirhamas. Tuo metu jis vyravo Rytų Europoje. Taigi, X–XIII amžiais baltų kraštų pirkliams turėjo būti žinomos Rytų ir Vakarų Europos svorio matų sistemos.
Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).