2018 lapkričio 14 21:24 Trečiadienis
6 °C, 3.6 m/s, debesuota su pragiedruliais
+370 41 523 110,
baltukelias@gmail.com
Vilniaus g. 213 - 77, Šiauliai

KARYBA

KARYBA
2016-12-16

Niekas taip gerai neatspindi visuomenės raidos kaip ginklai, teigia lietuvių archeologė Regina Volkaitė-Kulikauskienė. Naujausi techniniai atradimai pirmiausiai pritaikomi apsiginkluoti. Geležies amžiuje visuotinai pradėjus vietoje lydyti geležį ir gaminti plieną, baltų genčių ginkluotė pasiekė iki tol neregėtą lygį. Žymiausio baltų ginkluotės tyrinėtojo Vytauto Kazakevičiaus duomenimis, I–XIII amžių baltų karių kapuose buvo surasta daugiau kaip 8 000 artimosios kovos ginklų – iečių, kovos peilių, kovos kirvių, kalavijų, skydų. Prie to dar dera pridėti šarvus, šalmus ir karo žirgus su visa jų apranga – kamanomis, žąslais, pentinais, balnais ir jų kilpomis, karčių puošmenomis. Archeologijos duomenys atskleidžia ginkluotės, karybos papročių gausą ir įvairovę. Ginkluotė skirta žmogaus kovai su kitu žmogumi, puolimui ir gynybai, ji turi atitikti laikotarpio ar momento strategiją ir taktiką, būna skirta artimajai ir tolimajai kovai. Artimosios kovos puolamieji ginklai – kovos kirvis, kovos peilis, durklas, kalavijas, kuoka, o gynybinė ginkluotė – šalmas, šarvai, skydas. Tolimajai kovai tinkama ietis, lankas su strėlėmis, vėliau – arbaletas, artilerija. Svarbi ginkluotės dalis, be kurios neįmanomas kiek tolimesnis karo žygis – žirgas, jo balnas ir pakinktai bei žirgui valdyti pritaikyti raitelio atributai – pentinai. Kad karas būtų sėkmingas, buvo reikalingi gynybiniai statiniai – įtvirtinimai, piliakalniai, užtvaros, grioviai. Prie ginkluotės priklauso ir visos priemonės tvirtovėms griauti. Dar pridėkime karių mokymą valdyti ginklą, kovoti kolektyviai, taktikos ir strategijos gudrybes, karo žvalgybą, tiekimą ir pamatysime, kad karas ir karyba – ištisas pasaulis, į kurį įtraukti visi žmonės. Karas, tapęs gentinės diduomenės verslu ir gyvenimo būdu, apauga legendomis, karo vadai garbinami kaip didvyriai, apie juos kuriamos dainos. Nusistovi tam tikri ritualai ir apeigos, kario garbės samprata, karo papročiai ir karo teisė, kurios visi daugiau ar mažiau laikosi, o karų tikslai, kilimo priežastys, karo grobis, nors visą laiką kinta, tačiau visada lieka tas pats – garbės, turto ir valdžios troškimas.

Kiekvienas geležies amžiaus laikotarpis baltų kraštuose skyrėsi gyventojų skaičiumi, gyvenimo sąlygomis, technologijų lygiu, gentys turėjo sąjungininkų ir priešų, todėl derėtų baltų genčių ginkluotės raidą apžvelgti pradedant pirmaisiais amžiais po Kristaus ir baigiant valstybių kūrimu.

SENASIS GELEŽIES AMŽIUS. ROMĖNIŠKASIS LAIKOTARPIS

Pirmieji keturi amžiai po Kristaus vadinami senuoju geležies amžiumi, arba romėniškuoju laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu visuotinai paplito geležies lydymas, smarkiai šoktelėjo ūkio lygis, išaugo žmonių skaičius, todėl padaugėjo konkurencijos ir konfliktų. Prasidėjo pajūrio genčių migracija (ne visada taiki) į centrinius ir rytinius baltų regiono kraštus. Įsigali paprotys karį į dausas palydėti ginkluotą. Paskaičiuota, kad tuo laiku ginklai kapuose sudaro tik nuo 7 iki 20 % visų įkapių. V. Kazakevičiaus nuomone, romėniškuoju laikotarpiu dar nebūta griežtos karo organizacijos. Karinių susidūrimų greičiausiai būta vietinių, jiems užteko lengvai ginkluotų pašauktinių – genties ar kelių giminių vyrų, vadovaujamų narsaus, autoritetą turinčio vado. Daugiau ginklų randama vakariniame baltų arealo pakraštyje, o daugiausiai jų turėjo prūsų gentys. Sembos gintaras ir iš jo per visą Europą iki Romos imperijos ėjęs Gintaro kelias leido jiems įsigyti naujos modernios ginkluotės, o per prūsus karinės naujienos, technologijos plito po visą baltų kraštą. Svarbiausia to laikotarpio lengvoji ginkluotė buvo ietis ir skydas. Geležiniai iečių antgaliai daromi įvairių formų, tačiau visų iečių funkcija panaši – jos skirtos tolimosioms kovoms. Jau nuo II amžiaus vakarinėse baltų žemėse pasirodo kovos peilių, artimosios kovos ginklų. Karui, artimajai kovai pritaikomas siauraašmenis kirvis – vakarinėse srityse dažniau įmovinis, rytiniame pakraštyje – pentinis. Šiam laikotarpiui priklauso pirmieji geležiniai antskydžiai, umbai, tvirtinti prie apskrito skydo vidurio. Karo žirgai, jų kamanos, žąslai, pentinai, randami romėniškojo laikotarpio kapuose, rodo kintantį ginkluotės, karo pobūdį ir augančią svarbą. Kita vertus, ne visa ginkluotė buvo dedama į kapus. Nė viename kario kape nėra rasta lanko ar strėlių, o to laikotarpio piliakalnių tyrinėjimų medžiaga rodo, kad šis tolimosios kovos ginklas, skirtas pulti, buvo plačiai naudotas. Romėnų istorikas ir geografas Tacitas mini ir grėsmingą aisčių ginklą kuoką, kurios surasti archeologams taip pat nepavyko.

VIDURINIS GELEŽIES AMŽIUS. TAUTŲ KRAUSTYMOSI EPOCHA

Vidurinis geležies amžius dar vadinamas tautų kraustymosi epocha. V–IX amžiais po Kristaus, kai sužlugo Romos imperija, Europą užplūdo iš tolimosios Azijos atjoję hunai, pasiekę ir dabartinę pietų Lietuvą. Jų strėlių buvo aptikta Aukštadvario, Kernavės, Kunigiškių, Pajevonio piliakalniuose, o Plinkaigalio kapinyne, Kėdainių rajone, rasti du žmonės, žuvę nuo įstrigusių hunų strėlių. Viename bendrame kape buvo palaidoti moteris su hunų strėle klubo sąnaryje ir dar 4 žmonės suknežintomis kaukolėmis. Tai hunų antpuolio aukos. Šiuo laikotarpiu prasidėjo gotų migracija Juodosios jūros ir Pirėnų link. Rytinius baltus asimiliavo iš pietų atsibastę slavai krivičiai ir dregovičiai, o į vakarinį baltų arealo pakraštį ties Vyslos žiotimis atsikraustė vakarų slavų gentys. Prūsų gentį galindus irgi palietė tautų kraustymosi verpetai. Laikotarpio pabaigoje, apie VIII–IX amžių, prasidėję vikingų žygiai Baltijos rytine pakrante sembus ir kuršius pakėlė aršiai kovai su jūrų piratais iš Skandinavijos – kuršiai ne kartą rengė grobiamuosius žygius į danų ir švedų kraštus. Ši karinga epocha pakeitė karų mastą, žygių sausuma ir jūra maršrutus, atstumus, ginkluotę ir taktiką. Tautų kraustymosi epochos baltų kapinynuose randama karių kapų, kurių ginkluotė išsiskiria gausa, įvairove ir prabanga. Archeologai juos vadina „kunigaikščių“ kapais (Taurapilio pilkapyne karvedys buvo palaidotas su karo žirgu, dviašmeniu kalaviju, dviem ietimis, skydu ir kovos peiliu) ir mano, kad tai būta labai turtingų ir įtakingų karvedžių, kurie jau turėjo savo kariaunas ir galėjo savarankiškai ar sudarę sąjungą su kitais vadais rengti tolimus grobiamuosius žygius. Šiuo laiku baltų karybą smarkiai pakeitė toks žirgo aprangos išradimas kaip geležinės balno kilpos, kurios karo raiteliui ne tik lengvino ilgą kelionę, bet ir kovą – dabar kario smūgio jėga padidėjo kelis kartus. Kai kurie karo istorijos tyrinėtojai mano, kad balno kilpos išradimas turėjo didelės įtakos išskirtinės riterių karybos formavimuisi.

Šio laikotarpio ginkluotę, paveldėtą iš ankstesnių amžių – ietį, kovos peilį, kovos kirvį, skydą – papildė nauji ginklai, o pirmiausiai vienašmeniai kalavijai. Jų būta dvejopų: vieni buvo kovos peilio formos, tik kur kas ilgesni, o kiti, daugiausiai vartoti žiemgalių ir žemaičių, prie smaigalio buvo smarkiai paplatinti, panašūs į mačetes. Nė viena kita Europos tauta tokių kalavijų neturėjo. Tuo laiku, ypač laikotarpio pabaigoje, ima plisti dviašmeniai labai aukštos kokybės plieno ir puikaus ginklakalių darbo kalavijai su rankenos skersiniu. Juos gamino, jais prekiavo, o kartais ir mūšyje prarasdavo vikingai, šiaurės germanai, gyvenę Skandinavijoje. Vikingų kalavijus baltų kraštuose galėjo įpirkti tik patys turtingiausi genčių didikai karvedžiai. Reikia atkreipti dėmesį į iečių gausą ir įvairovę. Archeologai išskiria 8 to laikotarpio iečių antgalių tipus. Tai rodo, kad ietis išlieka pagrindinis ginklas ir ji naudojama visuotinai, antgaliai kaldinami plačiai, visų genčių ginklakalių, todėl turi būti skirtingi. Karių kapuose randama skydų detalių, žąslų, pentinų ir kitų ginkluotės detalių. Prie ginkluotės priskiriamos ir masyvios žiemgalių, latgalių, sėlių karių mūvėtos apyrankės. Vakarinių baltų genčių (kuršių, žiemgalių, žemaičių) karių kapuose randama kur kas daugiau ginklų, raitelio ir žirgo atributų nei rytiniuose (aukštaičių, lietuvių) arealuose. Gali būti, kad vakariniai baltai ginklų turėjo daugiau, negailėjo jų kritusiems kariams, bet neatmestina mintis, kad aukštaičiai ir lietuviai į kapus ginklų nedėjo dėl skirtingų laidojimo papročių ar mentaliteto ypatybių.

Tautų kraustimosi epochoje didikas jau turi kariauną – tai reiškia naują karo organizacijos lygį. Organizuota kariuomenė sudėtingesnė, skirtingos jos dalių funkcijos. Sunkiaisiais ginklais ginkluotas karys turėjo 2–3 skirtingas (svaidymui ir kovai) ietis, kovos kirvį, kalaviją, skydą ir žirgą. Lengvoji ginkluotė buvo 2 ietys, kovos peilis, skydas, kartais lankas su strėlėmis. Jau pradedama formuoti karo rikiuotė, kur lengvoji ir sunkioji kariaunos dalys atlieka skirtingas funkcijas. Išaugusį karybos vaidmenį ir lygį rodo ir galingi to meto piliakalnių įtvirtinimai, ištisa pylimų, griovių ir užtvarų sistema, kuri reikalinga rimtesnei gynybai, siekiant išsaugoti giminę ir turtą.

VĖLYVASIS GELEŽIES AMŽIUS. VALSTYBĖS PRIEŠAUŠRIS

Vėlyvasis geležies amžius, R. Volkaitės-Kulikauskienės taikliai pavadintas valstybės priešaušriu – tai ištiso karo epocha, kariniai vidaus konfliktai, genčių sąjungų formavimasis ir jų tarpusavio kovos. Pietų baltų gentims nuolat grėsė pavojus iš Rusios ir besikuriančios lenkų valstybės, iš vakarų prūsus ir kuršius dar puldinėjo vikingai, ir jau prasidėjo keletą šimtmečių trukęs karas su Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinais. O svarbiausia – prasidėjo baltų genčių politinė ir karinė konsolidacija, kūrėsi pirmosios valstybinės struktūros – galingų karo vadų, kurie tarpusavyje nuolat kariavo dėl valdžios, valdomos žemės. Iškilo stipri lietuvių genčių sąjunga, prijungusi svetimas slavų ir giminingas baltų gentis ir sukūrusi vieną galingiausių Rytų Europos valstybių – Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.

Gaila, bet apie šio laikotarpio ginkluotę turima mažiau duomenų nei apie tautų kraustymosi epochos. Mirusiųjų deginimo paprotys neleido taip gerai išlikti ginkluotės komplektams, matyt, nyko ir paprotys į kapus gausiai dėti ginklų – krikščioniškuose kraštuose jo iš viso nebebuvo. Visgi žinoma, kad valstybės priešaušryje įvyko svarbus dalykas – atsirado profesionalių karių sluoksnis. Kiekvienas galingesnis didikas samdė profesionalių karių būrį ir formavo iš jo judrią, gerai išmiklintą vartoti ginklą ir parengtą kovos taktikai kariauną. Ši kariauna kaip karo įgula gyveno kartu su valdovu jo rezidencinėje pilyje, aplink kurią kūrėsi amatininkų gyvenvietės – kariauną reikėjo rengti, ginkluoti, maitinti, treniruoti, aptarnauti. Tam reikėjo kalvių ir ginklakalių, audėjų, siuvėjų, kamanų dirbėjų, odininkų, batsiuvių. O kur dar pirkliai su įvežtiniais ginklais, prabangos prekėmis. To laiko visuomenė turėjo persitvarkyti, prisitaikyti prie epochos, kurti militaristinę gyvenseną ir kultūrą.

Išliko sunkiosios ir lengvosios kariuomenės struktūra ir pagrindinė ginkluotė. Iš to laikotarpio jau esama rašytinių šaltinių, šį tą papasakojančių apie baltus, jų karybą ir ginkluotę. Pastebima, kad visų baltų genčių kariai žirgais jodavo į karo žygius, bet mūšiuose nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsti. Pagrindinis ginklas išliko ietis, kurių po kelias turėjo sunkioji ir lengvoji kariuomenė. Vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginklai ir raitelio reikmenys. Henrikas Latvis kronikoje rašo, kad pagonys bėgo dideliu būriu priešais krikščionis ir mėtė į juos ietis lyg staigų lietų. Rusų kronikos irgi mini lietuvių kariuomenę, kurios šalmai ir ietys tviskėjo saulėje tarsi auksas. Ginkluotei tebevartojamos senesnės iečių antgalių formos, tačiau sumanyta ir naujų – labai siauri  aštrūs ilgi antgaliai šarvams pradurti artimojoje kovoje. Pakinta ir kovos kirviai. Imami vartoti labai platūs, specialiai kovai skirti kirviai vėduokliniais ašmenimis. Puolant ir ginant pilis, dažnai prisireikia lankų su strėlėmis, pamažu randasi ir arbaletų. Šio laikotarpio kapuose jau pasitaiko plieninių smailių šalmų su žiedmarške ant sprando, šarvinių marškinių. Baltų šalmai.

Išskirtinis laikotarpio bruožas – ypač prabangi ginkluotė, kurią turi daug karo vadų visame baltų areale. Taip pat atsiranda Damasko plieno ginklų – kalavijų, peilių, netgi iečių antgalių.

Nuolatiniai baltų karo žygiai į svetimus tolimus kraštus – laivais į Daniją, Švediją, sausuma į estų žemes Sakalą ir Karelą, į rusų ir lenkų žemes – leido baltų gentims pažinti, kartais pasiimti kaip trofėjų įvairių kraštų ginklus ir šarvus, perprasti įvairias karo taktikos gudrybes ir papročius. Įdomu, kad istoriniai šaltiniai aprašo karo mūšius su baltų gentimis, žygių maršrutus, pamini vieną kitą vardą, bet neįvardija ir atskirai neaprašinėja baltų ginklų, netgi tais atvejais, kai kariai pasiima juos kaip grobį. Tai reiškia, kad baltų puolamieji ir gynybiniai ginklai, karo žirgų apranga ir karyba niekuo nesiskyrė, nebuvo prastesnė nei tos epochos kitų tautų, tarp jų ir Vakarų Europos.

Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).

Pasidalinti:
PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ:
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Tai yra tinklapio BETA versija – jei radote klaidų ar netikslumų, praneškite mums el. pašto adresu baltukelias@gmail.com
Accessibility