2018 lapkričio 14 21:35 Trečiadienis
6 °C, 3.6 m/s, debesuota su pragiedruliais
+370 41 523 110,
baltukelias@gmail.com
Vilniaus g. 213 - 77, Šiauliai

ANTROPOLOGIJA

ANTROPOLOGIJA
2016-12-16

Pagrindinis antropologijos objektas yra žmonių grupę sudarantys bevardžiai individai. Tiriant žmonijos praeitį, ypač svarbūs yra demografiniai rodikliai, nes jie gali paaiškinti įvairiais laikotarpiais gyvenusių žmonių ekologiją ir kultūrą, teritorinę ekspansiją nulemiančias jėgas, genofondo kitimo dėsningumus ir panašiai. Apie praeities žmonių kasdienį gyvenimą daug galima sužinoti tyrinėjant jų palaikus.

Vėlyvasis paleolitas (apie 10000–8000 metus prieš Kristų). Šio laikotarpio antropologinių radinių Lietuvos teritorijoje kol kas nėra rasta. Galima tik spėlioti, kad traukiantis ledynams (10 tūkstantmetyje prieš Kristų) paskui šiaurės elnių bandas iš Centrinės Europos atklysdavo nedidelių klajojančių medžiotojų grupių. Jų buvo nedaug, nes dabartinės Lietuvos teritorijoje iš medžioklės ir rankiojimo prasimaitinti galėjo daugiausiai keletas tūkstančių žmonių.

Mezolitas (8000–5500 ar 5300 metai prieš Kristų). Šiltėjant klimatui ir plečiantis miškams, keitėsi medžioklės pobūdis. Atsiradus žvejybai, bendruomenės tapo sėslesnės, gyventojų daugėjo. Lietuvoje žinomi 5 šio laikotarpio kapai Donkalnio ir Spigino kapinynuose (Telšių rajone). Remiantis kapų duomenimis, galima teigti, kad to meto žmonės buvo neaukšto ūgio (vyrai – apie 166 cm, moterys – apie 156 cm), kresno kūno sudėjimo, vidutinių matmenų apskritomis galvomis, platokais veidais. Smarkiai nudilę dantys rodo, kad žmonės mito rupiu maistu. Po galimo skalpavimo sugijusių galvų ir riešų traumos liudija konfliktus tarp bendruomenių ar bendruomenės viduje.

Ankstyvasis neolitas (5500–3400 metai prieš Kristų). Šiuo laikotarpiu palengva pereinama prie žemdirbystės – pirmiausiai pajūryje ir Vakarų Lietuvoje, vėliau – ir rytinėje Lietuvos dalyje. Šiuo metu žinomi 7 kapai, datuojami ankstyvuoju neolitu – tai Spigino kapas ir 6 kapai iš Kretuono gyvenvietės (Švenčionių rajonas). Turima antropologinė medžiaga rodo, kad to laiko žmonės buvo dar žemesnio ūgio negu mezolito (vyrai – apie 158 cm, moterys – tik apie 148 cm). Kaukolių matmenys ir forma nesiskiria nuo mezolito gyventojų: vidutinių matmenų gana apvalios galvos, platūs plokštoki veidai. Dantų forma liudytų, kad ankstyvojo neolito žmonės buvo panašūs į mezolito žmones. Įdomu tai, jog jau tada jų dantys buvo pažeisti ėduonies, o jis gali atsirasti tik vartojant gausiau angliavandenių, kurių gaunama valgant augalinius produktus.

Vidurinis neolitas (3400–2400 metai prieš Kristų). Šio laikotarpio antropologinės medžiagos kol kas neturime.

Vėlyvasis neolitas (2400–1500 metai prieš Kristų). Šiuo laikotarpiu pajūryje ir Vakarų Lietuvoje galutinai įsitvirtina žemdirbystė. Lietuvoje žinomi 4 vėlyvojo neolito pradžios kapai, kurie gali būti priskiriami Virvelinės keramikos kultūrai: po vieną kapą Spigine ir Gyvakaruose (Kupiškio rajone) ir du kapai Plinkaigalyje (Kėdainių rajone). Antropologinė medžiaga rodo, kad Virvelinės keramikos kultūros žmonės labai skyrėsi nuo ankstesniųjų gyventojų: vyrų ūgis buvo apie 176 cm, jų galvos masyvios, pailgos, veidai platoki, nosys siauros, atsikišusios. Dėl sunkaus fizinio darbo to meto žmonėms greitai susidėvėdavo sąnariai.

Vėlyvojo neolito pabaigoje Vakarų Lietuvoje susiformavo Pamarių kultūra, perėmusi tiek ankstesniąsias Nemuno ir Narvos, tiek ir Virvelinės keramikos kultūrų tradicijas. Šio laikotarpio antropologinių duomenų turime iš Donkalnio kapinyno 6 kapų. Vėlyvojo neolito žmonės buvo smulkesni už Virvelinės keramikos kultūros žmones ir panašūs į prieš 2000 metų gyvenusiuosius: neaukšto ūgio (vyrai – apie 168 cm, moterys – apie 150 cm), kresni (svoris atitinkamai apie 74 ir 47 kg), vidutinio stambumo apvalokomis galvomis, vidutinių matmenų veidais. Mityboje svarbesnė tapo mėsa. Pakitę kaulai rodo, kad buvo periodiškai badaujama ar sergama, kas liudija, jog iš žemdirbystės dar buvo sunku apsirūpinti maisto ištekliais. Dėl nepakankamos mitybos suaugusieji sirgdavo parodontoze, ėduonimi, neretai pasitaikydavo traumų.

Virvelinės keramikos kultūros žmonių imigracija žymesnio pėdsako genofonde nepaliko – gyventojai iš esmės liko tokie pat, kaip ir mezolite. Mezolito ir vėlyvojo neolito gyventojų biologinį tęstinumą liudytų ir laidojimo tradicijų tąsa – žmonės tose pačiose vietose mirusiuosius laidojo tūkstantmečiais (Spigino, Donkalnio kapinynai).

Žalvario amžius (1500–500 metai prieš Kristų). Šiuo laikotarpiu Lietuvos teritorijoje paplinta mirusiųjų deginimo paprotys, todėl antropologinės medžiagos negausu ir ji neretai atsitiktinio pobūdžio. Vienas griautinis bronzos amžiumi datuojamas pagyvenusio vyro kapas rastas Kernavėje, Pajautos slėnyje. Vėlyvojo neolito pabaigos – bronzos amžiaus radinių yra aptikta Kirsnos (Lazdijų rajonas) ir Turlojiškės (Marijampolės rajonas) durpynuose. Čia rasti 6 žmonių palaikai. Visi jie jaunų ar vidutinio amžiaus vyrų apvalokomis galvomis, vidutinių matmenų plokštokais veidais ir nedidelėmis nosimis, vidutinis vyrų ūgis – apie 168 cm. Dviejų išlikusių kaukolių skliautai yra nesugiję po traumų – tai aiškūs smurto pėdsakai. Šios traumos tikriausiai atspindi padažnėjusius to meto visuomenės konfliktus.

Ankstyvasis geležies amžius (550 metai prieš Kristų – I amžius po Kristaus).Paplitus mirusiųjų deginimo papročiui, šio laikotarpio antropologinės medžiagos beveik nėra.

Senasis geležies amžius (I–V amžiai).Pirmaisiais amžiais po Kristaus dėl efektyvesnės žemdirbystės Lietuvos teritorijoje sparčiai daugėja gyventojų. Tą atspindi antropologinių radinių gausa. Didžiausiame rastame šio meto kapinyne Marvelėje (Kauno mieste) ištirtas 1 131 kapas. Šis paminklas priskiriamas Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų grupei.

Antropologiniai duomenys rodo, jog senojo geležies amžiaus pirmuoju periodu (150–300 metais) Marvelėje gyveno 70–85 žmonių bendruomenė: vidutiniškai 15 mažų vaikų (iki 5 metų), apie 20 vyresnių vaikų (5–14 metų), apie 25 jaunus (15–30 metų), 15 brandaus amžiaus (30–50 metų) ir tik 1 pagyvenęs (vyresnis nei 50 metų) žmogus. Vidutinė visų gimusiųjų gyvenimo trukmė labai trumpa – tik 21,89 metų. Vyrų ir moterų santykis šiek tiek nesubalansuotas – tik 0,84, t. y. suaugusių moterų to meto Marvelėje buvo truputį daugiau. Moterys vidutiniškai gimdydavo 4–5 kartus, o iš gimusiųjų tik 2–2,5 vaiko sulaukdavo brandos (15 metų).

Senojo geležies amžiaus antrojo periodo (300–450 metų) demografiniai rodikliai labai pablogėjo. Nustatytas didesnis mirusių mažų vaikų kapų santykis – 23 %, todėl visų gimusiųjų vidutinė gyvenimo trukmė gerokai mažesnė – tik 16,30 metų. Archeologų nuomone, tai atspindi bendruomenės irimą ir laidojimą šeimomis. Išsilygina vyrų ir moterų santykis (1,04). Moterys šiek tiek daugiau gimdo – vidutiniškai 4,8–5,6 karto, tačiau dėl padidėjusio mirštamumo tik 2–2,3 vaiko subręsta. Tokio vaikų skaičiaus nepakanka tėvų kartai pakeisti – daugiau žmonių miršta negu gimsta. Tuo laiku Marvelėje gyveno nedidelė, tik apie 30 žmonių bendruomenė: 6 maži ir 8 vyresni vaikai, 9 jauni, 8 brandaus amžiaus, kartais 1 pagyvenęs žmogus. Senojo geležies amžiaus demografiniai rodikliai leidžia manyti, kad šiuo laikotarpiu buvusi savotiška „demografinė krizė“: žymiai sumažėjo gyventojų skaičius, padidėjo vaikų ir jaunų vyrų mirštamumas.

Marvelės kapinyne rasta palyginti nedaug palaikų, turinčių traumų – tai sugijusios kaukolių traumos, galūnių kaulų lūžiai. Kai kurių kaukolių pažeidimai liudija praktikuotas trepanacijas, kada kaukolės skliaute padaroma skylė nepažeidžiant smegenų. Traumos akivaizdžiai skiriasi pagal lytį: rasta 11 vyrų ir tik 4 moterys, kurių griaučiai buvo sužaloti. Panašu, kad tik 5 ar 6 traumos buvo neabejotinai smurtinio pobūdžio, vėlesniais laikais tokių sužalojimų būta žymiai daugiau. Marvelės žmonių smurtinės traumos labiau primena buitinių konfliktų, o ne kovinių susidūrimų padarinius. Tai rodo, kad tuo laiku jie gyveno taikesnį gyvenimą. Marvelės senkapyje rasti palaikai gana dažnai turi įvairių sąnarių patologijų, kurios rodo vyrų ir moterų gyvenimo būdo ir užsiėmimų skirtumus – vyrų labiausiai buvo apkraunami pečių, klubų sąnariai, moterų – kiek daugiau liemuo. Tai liudija buvus darbo pasidalijimą tarp vyrų ir moterų.

Senojo geležies amžiaus Lietuvos žmonės buvo vidutinio ūgio (vyrai – apie 170 cm, moterys – apie 160 cm), kresno sudėjimo (svoris atitinkamai apie 70 kg ir 65 kg). Didelių svyravimų skirtingais laikotarpiais nepastebėta. Antropologiniai tyrimai atskleidė tam tikrą dėsningą geografinę žmonių įvairovę. Nemuno deltos plokštiniuose kapinynuose ir kapuose su akmenų vainikais palaidotų žmonių kaukolės buvo vidutinių matmenų, pailgos, siaurais veidais, o Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapių bei Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūrų žmonių kaukolės kur kas masyvesnės, pailgos, veidai siauri, ryškiai atsikišusios nosys, labiau į rytus (Brūkšniuotosios keramikos kultūros sritis) ir į pietus randama griaučių su ypač masyviomis pailgomis galvomis ir plačiais veidais, taip pat vidutinio masyvumo apskritomis galvomis, plačiais veidais.

Vidurinis geležies amžius (V–VIII amžiai). Lietuvoje yra ypač daug išlikusios šio laikotarpio antropologinės medžiagos. Demografinę padėtį geriausiai atspindi Marvelės vidurinio geležies amžiaus ir Plinkaigalio kapinynai.

Vidurinio geležies amžiaus Plinkaigalio bendruomenę sudarė apie 50 žmonių: 7 kūdikiai ir vaikai (iki 5 metų), apie 12 vyresnių vaikų (5–14 metų), apie 14 jaunų (15–30 metų), 10 brandaus amžiaus (30–50 metų) ir tik 1 pagyvenęs (per 50 metų) žmogus. Moterys gimdydavo vidutiniškai 4,9–5,7 karto, o iš visų gimusiųjų 2,3–2,6 vaiko sulaukdavo brandos. Vidutinė visų gimusiųjų gyvenimo trukmė kiek didesnė nei ankstesniais laikotarpiais – 23,93 metų. Šie duomenys rodo, jog gyventojų daugėjo.

Marvelės vidurinio geležies amžiaus kapų duomenys gerokai skiriasi nuo ankstesnių laikotarpių ir greičiausiai atspindi kitokias bendruomenės gyvenimo realijas. Čia aptikta neįprastai mažai vaikų iki 5 metų amžiaus kapų (14,4 %), o vyrų kapų yra beveik dvigubai daugiau negu moterų. Vidutinė visų gimusiųjų gyvenimo trukmė kiek didesnė negu senajame geležies amžiuje – 18,74 metų. Moterys Marvelėje gimdydavo vidutiniškai 4,6–5,4 karto, bet iš visų vaikų tik 2–2,4 sulaukdavo brandos. Nors demografinė padėtis ir pagerėjo, vis tiek ji buvo blogesnė nei Plinkaigalio bendruomenės. Tai galėjo sudaryti sąlygas imigracijai, ypač jaunų vyrų. Be to, šiuo laikotarpiu žymiai pagausėja traumų. Jos labai skiriasi pagal lytį: Plinkaigalyje traumų nustatyta 16 vyrų ir tik 1 moteriai. Apie du trečdaliai visų traumų yra neabejotinai smurtinio pobūdžio, ir jos, matyt, atspindi vykusius konfliktus tarp bendruomenių. Tuo tarpu sąnarių pažeidimai beveik nesiskiria nuo senojo geležies amžiaus žmonių patirtų sąnarių pažeidimų ir patvirtina darbų pasidalijimą tarp lyčių.

Vidurinio geležies amžiaus žmonių kūno matmenys yra gana panašūs į ankstesniais laikotarpiais gyvenusių žmonių. Žmonės buvo vidutinio ūgio (vyrai – apie 170,5 cm, moterys – apie 164,5 cm), kresno kūno sudėjimo (kūno svoris atitinkamai 74,6 ir 65,5 kg). Detalesnė antropologinė ir archeologinė analizė parodė, kad ūgis, bent jau Plinkaigalio bendruomenėje, priklausė nuo žmogaus socialinės padėties. Paaiškėjo, kad kapuose su gausiomis įkapėmis palaidoti vyrai yra aukštesni už vidutinius – 176,3 cm ūgio, o kapuose be įkapių – tik 171,6 cm. Tuo tarpu moterų ūgio skirtumų nepastebėta. Remiantis šiais duomenimis, galima teigti, kad jau viduriniame geležies amžiuje Lietuvos gyventojų bendruomenės nebuvo vienalytės. Dėsninga, kad socialiniai skirtumai ryškesni tarp vyrų. Turtinguose kapuose palaidoti žmonės, ypač vyrai, jau vaikystėje turėjo palankesnes gyvenimo sąlygas, kas rodo, jog padėtis visuomenėje galėjo būti ne tik pasiekiama, bet ir nulemta kilmės.

Viduriniame geležies amžiuje pastebima ir tam tikra žmonių išvaizdos kaita, kuri aiškinama tuo metu galėjusia vykti rytų baltų migracija į vakarus. Šiuo laikotarpiu Rytų ir Vakarų Aukštatijoje, sėlių ir žiemgalių gyventose srityse, atsiranda žmonių itin masyviomis pailgomis galvomis ir plačiais veidais. Jie siejami su rytų baltais. Šie žmonės pastūmėja į vakarus, tolyn į Žemaitiją, stambius pailgagalvius siauraveidžius žmones, anksčiau užėmusius Vidurio Lietuvą, o šie – į patį pamarį nustumia vakarų baltams būdingus smulkesnės kaukolės siauraveidžius.

Vėlyvasis geležies amžius (IX–XII amžiai). Beveik visoje Lietuvoje šiuo laikotarpiu įsigali mirusiųjų deginimo paprotys, todėl antropologinių duomenų turima labai mažai. Tik Šiaurės Lietuvoje, žiemgalių ir sėlių apgyvendintose teritorijose, mirusieji laidojami nedeginti. Šių sričių gyventojai buvo aukštaūgiai žmonės (vyrai – apie 176,7 cm, moterys – apie 161,3 cm), itin stambiomis pailgomis galvomis ir plačiais veidais.

Degintiniai kapai dar tik pradedami tirti. Jų analizė leidžia teigti, kad vėlyvajame geležies amžiuje toliau ryškėja socialinė diferenciacija. Rytų Lietuvos pilkapiuose daugiausiai įkapių aptinkama jaunuolių ir 25–35 metų vyrų kapuose. Vyresni vyrai laidojami su kuklesnėmis įkapėmis arba visai be jų. Tai rodo, jog to meto visuomenėje buvo vertinama jėga ir su ja susijusi galimybė ginklu įtvirtinti savo statusą bendruomenėje.

Informacijos šaltinis: 2007-2013 m. Latvijos – Lietuvos bendradarbiavimo per sieną programos projektas „Baltų kultūros parkas“ (Šiaulių regiono plėtros agentūra).

Pasidalinti:
PARAŠYKITE SAVO NUOMONĘ:
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Tai yra tinklapio BETA versija – jei radote klaidų ar netikslumų, praneškite mums el. pašto adresu baltukelias@gmail.com
Accessibility